Povilas Girdenis – garsaus Mažeikių kilimo žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėtojo Alekso Girdenio sūnus. Jis jau tris dešimtmečius muzikuoja įvairiausiais lygiais, stiliais ir instrumentais. Šiuo metu jis yra vienas žymiausių Lietuvos dainuojamosios poezijos atlikėjų – bardų. Vakar, pirmadienį, jis surengė solinį koncertą Vilniaus Pilies gatvės viename iš klubo kiemelių, kuriame atliko ir keletą žemaitiškų dainelių. Retai tenka išgirsti žemaitišką muziką sostinėje, todėl toks lyrinis vakaras išties jaudino.

Įdomus klausimas tas, kokią žemaičių tarmę P. Girdenis vartojo savo dainose. Žinant, kad jo tėvas yra iš Mažeikių, tai buvo įdomu palyginti, kokią įtaką sūnus priėmė. O supratau tiek, kad vartojama bendra rašytinė tarmė su Mažeikių rajono savybėmis. T.y., nevartojama telšiškiams būdinga o, o vietoj jos sakoma – u. Pvz.: uns (anas) ir kt. atvejais. Dalyvis vartojamas pagal kompromisines rašybos normas – galūnė ė (ne ėn ir ne ėi). Taip pat buvo vartojama man nepakenčiama galūnės a nukirtimo forma: buob (bobą) ir kt. O blogiausia ką išgirdau, tai visiškai pamiršta žemaitiškos tariamosios nuosakos galūnė iuo (eičiuo, liekčiuo), kuri P. Girdenio vartojama bendrine tvarka – iau (spausčiau, mylėčiau).

Yra tokių žemaičių tarmės savybių, kurias vartoti gali bet kuris Lietuvos pilietis, taikydamasis į bendrinę kalbą. Tos žemaitybės neprieštarauja literatūrinei tarčiai ir neatpažįstamos kaip liaudiškos. Yra daug tokių pavyzdžių, bet pradžiai pateiksiu keletą variantų. Vėliau norėčiau ir praplėsti šį klausimą.

Tiek žemaičiai, tiek visi kiti kalbėdami viešai bendrinės kalbos normomis, „nepastebimai“ gali įpainioti šias žemaitybes:

* Nevartoti ketvirtos linksniuotės būdvardžių. Pvz.: dabar jau šviesi (=šviesu), smagi nuotykiai (=smagūs). T.y., vietoj b.k. galūnės -u, -ūs vartoti mot. g. galūnę -i. Jei taip ištarsite, ar bent kas nors įkirs, kad vartojate žemaitybę?

* Vartoti dviskaitą. Neišmanau moteriškosios giminės galūnių, išskyrus „dvi višti“ (=vištos). Tačiau su vyriška gimine, kuri baigiasi galūne -ai, viskas aišku. Ją reikia keisti galune -u. Pvz.: rytais suvalgau po du kiašiu (=kiaušius). Kitos galūnės irgi man nėra įvaldytos, bet esmė aiški – domėtis ir vartoti dviskaitą.

* Vartoti atematines formas. Tai kai kuriuose veiksmažodžiuose atsirandanti t raidė. Pvz.: liekta (=lieka), miegta (=miega). Bendrinėje kalboje yra atematinių formų (pvz.: esti), tačiau žemaičių tarmėje jų kur kas daugiau. Taip prie to priskiriamos ir ‘eiti’ formos: eita (=eina), eitam (=einam) ir pan.