Dialektologinėje literatūroje rašoma, kad žemaičiai iš kuršių paveldėjo tokias fonetines savybes kaip š keitimą į s, ž keitimą į z. Todėl šiais laikais, kai mums daro įtaką tiek praeitis, tiek dabartinės kalbos tendencijos, imame painioti, kur iš tiesų tarti š, o kur s (z, ž). Tuos dalykus jau painiojo ir mūsų tėvai ir seneliai, ir nežinia kurios kartos protėviai.

Paklausiau kartą savo bendrakursį aukštaitį, jis taria kumštis ar kumstis, škuduras ar skuduras. Atsakė, kad kumštis ir skuduras. Norėdamas suintriguoti, replikavau, ar neturėtų šie tarimai būti vienodi: kumstis ir skuduras arba kumštis ir škuduras? Atsakė, kad ne. Nesuprato gilesnio sąmojo. Jei manęs būtų paklausę kažkas to paties, bučiau atsakęs, kad kumstis ir škuduras. Visiškai atvirkščiai! Todėl man kuo keisčiausiai atrodo tas kuršių substratas. Ar jis labiau nuseko žemaičiuose, ar aukštaičiuose? Šiaurės žemaičiai, kaip tiesioginiai kuršių linijos tęsėjai, kuriems priklausau ir aš, sako škandalas (liter. skandalas), silkas (liter. šilkas). Taigi, ar apskritai įmanoma šioje painiavoje rasti dėsningumų?

Vienas dalykas, galima sakyti pasiteisino. Tie patys rytų aukštaičiai, su kuriais man tenka bendrauti, sako čviakas (vinis), čielas (visas, ištisas), o mano tarmėje visuotinai būdinga sakyti cviakas ir cielas. Kitas pavyzdys būtų su aukštaitišku čiulpėti ir žemaitišku culpėti, taip pat čiulbėti-ciulbėti.