Viešoj kalbininkų ir jos funkcionierių erdvėj kalbama, kad žemaičių tarmė gali turėti tik tarmės statusą, o jokiu būdu nesikėsinti į kalbą. Tuo tarpu pasisukus kitu kampu tvirtinama, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Tuo įtikinti, ko gero, visi.

Keliu klausimą: jeigu mūsų kalbai tėra apie šimtą metų, kodėl ji laikoma viena seniausių šiame kontinente?

A. Smetona, filologas, tikina, kad kalbai būtinos normos, taisyklės ir visi kiti formalumai. Tokia mūsų, lietuvių, kalba tapo tik XX a. pradžioje.

Iki to laiko žemaičių ir aukštaičių tarmės buvo vienareikšmiškai atskirtos kalbos. Bet kas jos buvo: kalbos, prokalbės ar dar kažkas?

Kartais išgirstu pasakymų, kad, kuo čia ta žemaičių tarmė skiriasi nuo lietuvių kalbos, viskas suprantama, gal tik kirčiai skiriasi. Na, tokiem atsakau, kad tegul aš šnekėsiu žemaitiškai, o tu kalbėk savo kaimo kalba. Gal tada skirtumų rasim? Bet ne šis pagrindinis atkirtis yra. Kur kas svarbiau, kad žemaičių prokalbė yra pagrindinis bendrinės lietuvių kalbos pagrindas. Asmeniškai aš sakau, kad tai žemaičių kalba, pritaikyta aukštaičiams.

Ne visi supranta, nors viešoje erdvėje tai tylomis pasakoma, kad lietuvių kalba yra dirbtinis dalykas, ir ji neturėtų būti piliečio prioritetas. Aš bendrinę kalbą išmokau gal tik būdamas paauglys, todėl man tai yra nevertingas, primestas tarytum svetima religija, dalykas.