Viešoj kalbininkų ir jos funkcionierių erdvėj kalbama, kad žemaičių tarmė gali turėti tik tarmės statusą, o jokiu būdu nesikėsinti į kalbą. Tuo tarpu pasisukus kitu kampu tvirtinama, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Tuo įtikinti, ko gero, visi.

Keliu klausimą: jeigu mūsų kalbai tėra apie šimtą metų, kodėl ji laikoma viena seniausių šiame kontinente?

A. Smetona, filologas, tikina, kad kalbai būtinos normos, taisyklės ir visi kiti formalumai. Tokia mūsų, lietuvių, kalba tapo tik XX a. pradžioje.

Iki to laiko žemaičių ir aukštaičių tarmės buvo vienareikšmiškai atskirtos kalbos. Bet kas jos buvo: kalbos, prokalbės ar dar kažkas?

Kartais išgirstu pasakymų, kad, kuo čia ta žemaičių tarmė skiriasi nuo lietuvių kalbos, viskas suprantama, gal tik kirčiai skiriasi. Na, tokiem atsakau, kad tegul aš šnekėsiu žemaitiškai, o tu kalbėk savo kaimo kalba. Gal tada skirtumų rasim? Bet ne šis pagrindinis atkirtis yra. Kur kas svarbiau, kad žemaičių prokalbė yra pagrindinis bendrinės lietuvių kalbos pagrindas. Asmeniškai aš sakau, kad tai žemaičių kalba, pritaikyta aukštaičiams.

Ne visi supranta, nors viešoje erdvėje tai tylomis pasakoma, kad lietuvių kalba yra dirbtinis dalykas, ir ji neturėtų būti piliečio prioritetas. Aš bendrinę kalbą išmokau gal tik būdamas paauglys, todėl man tai yra nevertingas, primestas tarytum svetima religija, dalykas.

Nepasipiktinkit tokia nuostata, tačiau žemaičių bendrinės kalbos tarminis pamatas turėtų būti Mažeikių rajono šnektos. Būtent Sedos ir Tirkšlių zonos. Žiūrint į tai, kad bendrinei kalbai yra siūlomas šiaurės rytų žemaičių arealas.

Iš Alekso Girdenio knygos „Kalbotyros darbai“:

Šiaurės žemaitiu soskėrstīms ī 10 zuonu:

• Kretingėškē:
  • Darbienėškē (Darbienā, Grūšlaukis, Laukžemis, Lenkėmā, Palonga)
  • Kretingėškē (Kretingas ėr Jokūbava apīlinkės)
    • Tarpėnė terp kretingiškiu ėr plungiškiu (Kalnalis, Salontā)
  • Plungėškē (Plungė, Gintelėškė, Kulē, Notienā, Platelē, Beržuors, Stalgienā, Šateikē, Kartena)
  • Endriejavėškē (Endriejavs, Judrienā, Veivėržienā, Viežaitē)
  • Rėitavėškē (periferėjė) (Rėitavs ėr anuo apīlinkės)

• Telšėškē:
  • Telšėškē (periferėjė) (Telšē, Eigėrdē, Lauka Suoda, Vėišvienā, Žarienā)
    • Periferėjė telšėškēm (Janapuolė, Kaunatava, Loukė, Trīškē)
  • Sedėškē (Seda, Barstītē, Renavs, Žemaitiu Kalvarėjė, Žėdėkā, Ukrėnā, Plinkšē)
  • Tėrkšlėškē (Tėrkšlē, Pėivienā, Pėkelē, Žemalė)
    • Periferėjė tėrkšlėškēm (Leckava, Mažeikē, Laižova, Vėikšnē)
    • Tarpėnē terp telšiškiu, sediškiu ėr tėrkšliškiu (Alsiedē, Gadūnavs, Lėiplaukė, Medingienā, Nevarienā)
  • Skoudėškē (Skouds, Aleksandrėjė, Daukšē, Īlakē, Muosiedis, Šatės)
  • Akmenėškē (Akmenė, Alkėškē, Kėvīlē, Klīkuolē)
    • Periferėjė akmenėškēm (Papėlė, Vegerē)

Cėtouno: „Taigi telšiškiai nėra kalbinis telšiškių patarmės centras. Tikru šios patarmės branduoliu, matyt, laikytina Sedos zona, nes joje nuosekliausiai išlaikyti visi esminiai šios tarmės bruožai“.

Dialektologinėje literatūroje rašoma, kad žemaičiai iš kuršių paveldėjo tokias fonetines savybes kaip š keitimą į s, ž keitimą į z. Todėl šiais laikais, kai mums daro įtaką tiek praeitis, tiek dabartinės kalbos tendencijos, imame painioti, kur iš tiesų tarti š, o kur s (z, ž). Tuos dalykus jau painiojo ir mūsų tėvai ir seneliai, ir nežinia kurios kartos protėviai.

Paklausiau kartą savo bendrakursį aukštaitį, jis taria kumštis ar kumstis, škuduras ar skuduras. Atsakė, kad kumštis ir skuduras. Norėdamas suintriguoti, replikavau, ar neturėtų šie tarimai būti vienodi: kumstis ir skuduras arba kumštis ir škuduras? Atsakė, kad ne. Nesuprato gilesnio sąmojo. Jei manęs būtų paklausę kažkas to paties, bučiau atsakęs, kad kumstis ir škuduras. Visiškai atvirkščiai! Todėl man kuo keisčiausiai atrodo tas kuršių substratas. Ar jis labiau nuseko žemaičiuose, ar aukštaičiuose? Šiaurės žemaičiai, kaip tiesioginiai kuršių linijos tęsėjai, kuriems priklausau ir aš, sako škandalas (liter. skandalas), silkas (liter. šilkas). Taigi, ar apskritai įmanoma šioje painiavoje rasti dėsningumų?

Vienas dalykas, galima sakyti pasiteisino. Tie patys rytų aukštaičiai, su kuriais man tenka bendrauti, sako čviakas (vinis), čielas (visas, ištisas), o mano tarmėje visuotinai būdinga sakyti cviakas ir cielas. Kitas pavyzdys būtų su aukštaitišku čiulpėti ir žemaitišku culpėti, taip pat čiulbėti-ciulbėti.