Vienas iš aktualiausių žemaičių tarmėje kylančių fonetinių nesusipratimų – balsių i ir u rašymas. Paprastai laikoma, kad bendrinės kalbos i ir u žemaičiuose virsta į ė ir o. Žinoma, taip nėra visuomet. Vienur atkakliai šios balsės transformuojasi, kitur – priešingai. Tai netgi nepriklauso nuo regiono, kuriame vyrauja tam tikra patarmė. Tai net nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Galbūt žmonės imasi perdėm i ir u versti į ė ir o vardan taisyklės. Kaip turėtų elgtis žemaitiškai rašantis žmogus? Ypač, jei jis pats nėra žemaitis? Tikriausiai jis turėtų laikytis tendencijos i ir u versti į ė ir o. Tai skamba dirbtinai, tačiau šių balsių vertimas – kiekvieno žmogaus bruožas. Aš galiu parašyti straipsnį, kada aš keičiu, kada ne. Kitas žmogus parašys savo – ir abu būsim teisūs. Žinoma, yra bendri vardikliai, kada šios balsės transformuojasi. Apie tai gal kitame rašinyje. Esmė ta, kad nesukime galvos dėl i ir u rašymo. Ons ir uns, nutėka ir notėka, jaunims ir jaunėms yra vienodai teisingi. Tai tik fonetika, ne morfologija. Dėl to strėlių laužyti neverta.

Žemaitiu tarmie dvėgarsē *ai ir *ei tor savībė vėrst ėlgāsēs *ā ir *ē. Anėi vėsumet tuokēs vėrst žuodiu galūnie. Tačiau kartās anėi vertās i žuodiu kamienė. Tuokius žuodius monėi padiejė prisimint vėins prietelis Deivids Neimuons.

Beje, dvėgarsiu vėrtėms ėlgāsēs balsēs žemaitiu tarmiesė nier vėinuods. Pavyzdžiou, ne vėsūsė Deivida atsiūstūsė žuodžiūsė aš keito tus dvėgarsius i ėlgūsius balsius.

Žuodē, katrūsė aš keito *ai,*ei i *ā, *ē (vagol Mažeikiu rajuona tarmė):

Dākts (daiktas);
Kāp (kaip);
Krēvs (kreivas);
Rēkals (reikalas);
Rēk (reikia);
Svēks (sveikas);
Tēp (teip/taip);
Vāks (vaikas);
Vākščiuotė (vaikščioti).

Žuodē, katrūsė nekeito:

Ētė (eiti);
Grētā (greitai);
Lēd (leidžia);
Sklēd (skleidžia);
Šlēvs (šleivas);
Vēk (veikia).

Papildīsio.