Žemaičių tarmėje lietuvišką trumpąjį balsį *u versti į trumpąjį *o labai būdinga. Vienos patarmės jį verčia dažniau, kitos rečiau. Jeigu plungiškių, kretingiškių patarėmėse ši konvertacija vyksta beveik be išlygų, tai mano gimtojoje patarmėje (Sedos-Židikų-Tirkšlių trikampio) ji nevienoda.

Jeigu šnekamojojoje kalboje nekyla klausimų dėl to, kurią raidę, *u ar *o tarti, nes jos beveik asimiliuojasi tartyje, tai rašomojoje versijoje kyla dilema. Tačiau taisyklę išvesti galima ir ji būtų tokia. Žodžio kamiene esanti trumpoji *u lieka tokia pati, jei kitame skiemenyje yra priesaga su *ie, ir keičiama į *o, kai toliau seka kitos raidės ar dvigarsiai. Pvz.: lit. žuvis (=žovės), žuvelių (=žuvieliu), lankas (=lonks), lankelis (=lunkielis), namas (=noms), namelis (=numielis), turi (=tor), turėjau (=turiejau). Tiesa, reikia žiūrėti ne į lietuviškąjį dvibalsį *ie, o į žemaitiškąjį.

Nesumaišyti su tokiais pavyzdžiais kaip lit. rudmėsė (=rodmiesė), kadangi *ie šiuo atveju nėra priesaga, o kito sudurtinio žodžio kamienas.

*U nekeičiama į *o ir vyr. g. dgs. kilm. l., pvz. namų (=numū, nors ‘namai’ = nomā), dantų (=duntū, nors ‘dantis’ = dontės).

Įdomus prielinksnio ‘su’ likimas. Jis turi būti derinamas su po jo einančiu žodžiu. Jeigu kitas žodis kamiene turi *u, *a, *ie ir t.t., tada ‘su’ ir tariamas ‘su’, tačiau jeigu kamiene yra ‘o’, ‘ė’, ‘ū’, tada ‘su’ virsta ‘so’. Pvz. lit. su manim (=su munim), su kuškiu (=so koškio), su pipirais (=so pėpėrās), su visais (=so vėsās), su krūmais (=so krūmās). Viską lemia sąskambis.

Tiesa, ši taisyklė negalioja, ka prielinksnis ‘su’ eina prieš žodį, kuris kamienie turi *o, ir su kuriuo jis tarsi susijungia pasilikdamas sau bendrą kirtį. T. y. lit. su puta (=sùpota). Taigi tokie fonetiniai argumentai lemia rašybą.

Comments