Vienas iš aktualiausių žemaičių tarmėje kylančių fonetinių nesusipratimų – balsių i ir u rašymas. Paprastai laikoma, kad bendrinės kalbos i ir u žemaičiuose virsta į ė ir o. Žinoma, taip nėra visuomet. Vienur atkakliai šios balsės transformuojasi, kitur – priešingai. Tai netgi nepriklauso nuo regiono, kuriame vyrauja tam tikra patarmė. Tai net nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Galbūt žmonės imasi perdėm i ir u versti į ė ir o vardan taisyklės. Kaip turėtų elgtis žemaitiškai rašantis žmogus? Ypač, jei jis pats nėra žemaitis? Tikriausiai jis turėtų laikytis tendencijos i ir u versti į ė ir o. Tai skamba dirbtinai, tačiau šių balsių vertimas – kiekvieno žmogaus bruožas. Aš galiu parašyti straipsnį, kada aš keičiu, kada ne. Kitas žmogus parašys savo – ir abu būsim teisūs. Žinoma, yra bendri vardikliai, kada šios balsės transformuojasi. Apie tai gal kitame rašinyje. Esmė ta, kad nesukime galvos dėl i ir u rašymo. Ons ir uns, nutėka ir notėka, jaunims ir jaunėms yra vienodai teisingi. Tai tik fonetika, ne morfologija. Dėl to strėlių laužyti neverta.

Torgaus tema implikou daugeli temu – socēliniu, ekonuomėniu, koltūrėniu, doruovėniu i t.t.

Kāp trumpā ir universalē vartuotuojėškā apibūdint šiūlaikini Lietovuos torgo? Tiksliausios, nuorintās i diskotoutėns apibūdėnėms būtom tuoks: torgos – vėita, kor sālīgėškā dėdėlės prekiu kainas idealē atitink prasta prekiu kuokībė.

Prekė – īduomos dākts, dažniausē torintis vizualė apimti i sava kaina: realė, nerealė, prieinama. Čė gal īsigīt garsiausiu pasaulė firmu kontrafaktėnės pruodukcėjės, savaitė avėmū batu i šmuot kėtū būtiniausiu prekiu. So prekeivēs gal derietėis, nes dākts vėsumet verts par posė mažiau nei už anū prašuoma. Prekeivis / perpardavies siūla – pirkies perk / neperk. Torgou suprontama, jog pėgus dākts vėsumet kainou par brongē.

Torgaus elits – sava užaugintus vaisius, daržuovės i kt. pardoudontis ūkininkā. Manufaktūrininkā – ne.

Torgaus vėdos – Babiluons, katramė atsispind konkrečiuos vėsuomenės gīvenėma realus vaizds: sumaištis, vėišas apgavīstės. I Babiluona ir īeinama, ir išeinama. Kuokio tėkslo torgaus pilietis īein i kuokio tėkslo išein iš savuojė Babiluona „sėinas“? Anuo tuokė karma. Gīvenėms torgou apsiribuo dėina – išgīvent šiō dėina.

Senėėjē tradicėnē torgā vėsumet liub būtė, vo i dabā kai kor tebie, artėi miestieliu centrū, didesniesė erdviesė. Juomarkā liub vīks kuonkrečiuom dėinuom. Juomarkā prasided i pasibeng. Torgos īr staciuonari miesta, miestelė erdvie i laiks. Miests i torgos anuo vėdou, centrė žmuoniū fiksouts erdvielaikis, katramė toštoma. Torgaus toštoma primen kurortėniu miestieliu toštoma, nes vasara anėi skruzdielīnā, vo žėima – Šiaurės ašigalis.

Atein vakars, i torgos tamp dīkīnė be žmuoniū. Vėita neleikt tušti: žmuonis keit kėtė miestelienā: šunis i katis. Dėina žmuoniū sumaištis, nakti gīvūnu, īpač pavasarēs.

Torgou vėsė vėins kėta pažīst. Iš matīma. Torgaus piliečiu rīšē pragmatėški. Niekam čė nesvarbo, jė kuokė nuors pilietė vėina dėina nebepamatīs. Smielė saujės bendruomenė, panaši i Šuokiu, Dainū, Dvijū minučiu šluovies, Grieku i vėsus kėtus dešimtukus. Čė Dėiva dešimt īsakīmu nesilaikuoma. Nebent penktuojė – nežudīk. Pėrmuojė īsakīma modifikacėje būtom tuokė: neturiek kėtū dėivū, tik pininga, t.ī., mīliek pininga vėsa šėrdė, vėsa dūšė, vėso pruoto, vėsuom jieguom, mīliek bet kuokė valiota (išskīrus nebent tugrikus) kāp pats savi.

Torgos īr atrakėnama vėita. Pasakuosė rakėnamas luobiu skrīnės, kambarē, peržengėma rėba terp „čė“ i „ten“, „išuorės“ i „vėdaus“. Torgaus raktā – pri vėsū īējėmu sieduntis, kažkon vapontis, nuleistas galvas kinkoujintis elgetas. Anėi tarsi muitininkā priveiz kelius i torgo. Elgetavėms tapa pruofesėjė. Īr meistrā, īr pameistrē vakā. Musiau, pelnings užsijiemėms, jėgo kažkam patrauklos: juokiū muokesniu, juokiū darbdaviū, juokiuos darba inspekcėjės.

Šios charakteristikos paaiškina, kada ir kaip keičiasi balsės žemaičių tarmėje.

A

Balsė a nesikeičia kamiene. Ji gali išnykti, jeigu stovi žodžio galūnėje. Taip pat gali virsti raide ė, kada būna galūnės –ija dalis. Įvardžiuotiniuose žodžiuose galūnėse –asis a ilgėja. Pavyzdžiui: balts, pakartuotė (baltas, pakartoti – a išlieka nepakitusi), žaid, mėršt (žaidžia, miršta – a išnyksta), Žemaitėjė, istuorėjė (a virsta į ė), mielenāsis, gretāsis (mėlynasis, greitasis – a ilgėja).

A:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) a>ė.
4) a>ā.

Ą

Nosinė raidė ą išlaiko garsą, sutrumpėja arba virsta ū arba ō, taip pat tampa istoriniu an (on/un). Kada „ą“ stovi žodžio kamiene ir nėra dvigarsio dalis, ji rašoma su brūkšneliu virš raidės: ā. Jeigu „ą“ būna galūnėje neįvardžiuotiniuose žodžiuose, ji tariama trumpai ir rašoma be brūkšnelio. Tai nutinka galininko linksnyje. Pavyzdžiui: sarmata, pėlva (sarmatą, pilvą – nosinė sutrumpėja ir rašoma be brūkšnelio. Ą keičiasi įvardžiuotiniuose žodžiuose ir ten, kur ji anksčiau skambėjo kaip dvigarsis -an. Įvardžiuotiniuose žodžiuose ji virsta į ū arba ō priklausomai nuo giminės. Pavyzdžiui: gerūji, švėisiūji (garąjį, šviesiąjį – vyriškoje giminėje ą virsta ū), poikiōjė, švelniōjė (puikiąją, švelniąją – moteriškoje giminėje ą virsta ō), kōstė/kūstė, galōstė, galūstė (kąsti, galąsti – ą virsta į istorinį an/on/un).

Ą:
1) išlaiko garsą;
2) ą>a;
3) ą>ū;
4) ą>ō;

E

Balsė e išlaiko savo pamatinį garsą, pailgėja arba išnyksta (būdama galūnėje), taip pat priešdėliuose -be kai kuriose Žemaitijos teritorijose virsta -ba. Pavyzdžiui: kelas, berns (keliasi, bernas – e išlaiko savo garsą), šaukštė, miestė (šaukšte, mieste – e pailgėja vietininko linksnyje), suodībuo, gatvie (sodyboje, gatvėje – e išnyksta), bator, balėka (beturi, beliko – priešdėlis -be virsta -ba).

E:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) e>ė.
4) e>a.

Ė

Ilgoji ė dažniausiai išplatėja tapdama dvigarsiu ie. Taip pat išlaiko savo garsą būdama galūnėje. Pavyzdžiui: riektė, pelkie (rėkti, pelkėje – ė tampa dvigarsiu ie), smarvė, šotvė (smarvė, šutvė – ė išlaiko savo garsą).

Ė
1) ė>ie;
2) išlaiko garsą.

Ę

Nosinė ę žodžių kamienuose tampa dviguba ėė, ī arba dvigarsiu en. Galūnėse ji virsta į ilgąją ė. Pavyzdžiui: grėėžtė, sprėėstė/grenžtė, sprenstė/grīžtė, sprīstė (gręžti, spręsti – ę virsta dviguba ė, ilgąja ī arba dvigarsiu en).

Ę:
1) ę>ėė;
2) ę>ī;
3) ę>en;
4) ę>ė.

I

Trumpoji balsė i dažniausiai virsta ė. Pavyzdžiui: kėtė, gėrts (kiti, girtas – i tampa ė). Kitais atvejais ji išlieka nepakitusi. Pavyzdžiui: inds, geltuoni (indas, geltoni – nepakinta). I virtimas ė nėra griežtai traktuojamas. Vieni žemaičiai dažniau verčia i į ė, kiti rečiau.

I:
1) išlaiko garsą.
2) i>ė.

Y

Ilgoji y išlaiko savo garą arba virsta trumpąja i. Pavyzdžiui: vīrs, kirmītė (vyras, kirmyti – išlaikoma ilgoji y), besilonkontis, poulontis (besilankantys, puolantys – y sutrumpėja).

Y:
1) išlaiko garsą;
2) y>i.

Į

Nosinė į išlaiko savo garsą, tampa dvigarsiu –in arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: grįžtė, līstė (grįžti, lysti – išlaikomas ilgumas), grinžtė, linstė (grįžti, lįsti – tampa istoriniu dvigarsiu –in), vagi, puokaiti (vagį, pokaitį – sutrumpėja galininko linksnyje).

Į:
1) išlaiko garsą;
2) į>in;
3) į>i.

O

Balsė o išlaiko savo garsą, platėja tapdama dvigarsiu –uo, virsta a žodžio galūnėse. O išlaiko savo garsą žodžio pradžioje ir esant tvirtapradžiui kirčiui. Pavyzdžiui: ososos, obolīs (ososas (actas), obuolys – išlaikoma o žodžio pradžioje), korka, fortkė (korka, fortkė – išlaikoma o tvirtapradėje priegaidėje), kuots, galvuotė (kotas, galvoti – o išplatėja ir tampa dvigarsiu –uo), baltas lonkas, kreivas sėinas (baltos lankos, kreivos sienos – galūnėje tampa a).

O:
1) išlaiko garsą;
2) o>uo;
3) o>a.

U

Balsė u išlaiko savo garsą, arba virsta o. Lygiai kaip ir su balsės i virtimu ė, taip ir su u virtimu o nėra griežtų reikalavimų.

U:
1) išlako garsą;
2) u>o.

Ū

Ilgoji ū išlieka ilga visada.

Ū:
1) išlaiko garsą.

Ų

Nosinė ų išlaiko ilgumą arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: gerūju, brongiūju (gerųjų, brangiųjų – įvardžiuotinėje galūnėje pirmoji ų išlaiko galūnę, o antroji sutrumpėja). Galūnės ų išlaiko ilgumą, kada ji būna kirčiuota: anū, patalų (anų, patalų).

Ų:
1) išlaiko garsą;
2) ų>u.

Praėjusių metų vasarą pradėjęs veikti žemaičių tarmei skirtas tinklaraštis Zemaitiskai.blogr.lt siekia nagrinėti dialekto kilmę ir raidą, skatina, kad gimtoji tarmė neišnyktų iš žemaičių kasdienybės. Tinklaraščio autoriai įsitikinę, kad kiekvienam interneto naudotojui lengvai prieinama leksikos ir debatų bazė leis geriau pažinti ir saugoti sparčiai nykstančią tarmę.

Tinklaraštį įkūręs mažeikiškis Aurelijus Butnorius sako, kad tokiam žingsniui jį paskatino žemaičių tarmei skiriamo dėmesio stygius internete: „Ties išnykimo riba egzistuoja žemaičių Vikipedija, yra kiti su tarme susiję puslapiai, tačiau juose labai trūksta lankstumo, o kas svarbiausia – plačios žodyno bazės“. Vaikinas tikina, kad suvienyti žemaičius gali ne prievarta skiepijamos normos, o konstruktyvi diskusija, prie kurios gali prisidėti kiekvienas svetainės lankytojas.

Prie tinklaraščio kūrimo prisijungęs Vilniaus telšiškis Arns Udovīčė antrina: „Zemaitiskai.blogr.lt unikalus tuo, kad jame gvildenamos lingvistinės problemos, čia netrūksta idėjų ir siūlymų. Taip pat kuriama žodžių duomenų bazė, į kurią galima žvilgtelti primiršus žodį ar senus atrasti naujai. Žodyną reikia nuolatos pildyti, nes žodžių yra gausybė, o žmogus vienas, tad pagalba visada laukiama”.

Kitas tinklaraščio lingvistinis rakursas yra bendrinės žemaitiškos rašybos idėja. Nors žemaitiška rašyba standartizuota 1998-aisiais metais, tačiau atsiradusi galimybė sukuria ir problemų – šiuolaikinė rašyba taikytina individui, bet ne rašymui grupėje (nebent grupė atstovauja vienai žemaitiškai patarmei). Taip pat žemaitiškai rašantys susiduria su pavyzdžių ar pamokymų konkrečiu atveju. „Šią spragą norime užpildyti”, – sako autoriai.

Anot tinklaraščio įkūrėjo, puslapis labiausiai gali traukti dėl didžiausio leksikos pasirinkimo. „Šiuo metu nuolat atnaujinamą žodyną sudaro beveik trys tūkstančiai žodžių. Jeigu tai atrodo daug, su tiek knygos tikrai neparašysi, – ironizuoja Aurelijus. – Nors ir skirčiau žodyno plėtrai visą gyvenimą, vargu ar, dirbdamas vienas, spėčiau jį išbaigti“.

Žemaitiško tinklaraščio autoriai kviečia prisijungti žemaitiškai tarmei neabejingus žmones, o susisiekti su jais galima svetainėje nurodytais elektroninio pašto adresais. „Norime, kad tarmės reikšmės ir paplitimo nagrinėjimas apimtų kuo daugiau visuomenės, nes ji skirta ne ribotam kalbančiųjų ratui, o visam etniniam regionui“, – bendrai taria Aurelijus ir Arns.

Jau 4 metā, kap Internetė korama Vikipedėjė žemaitėška. Gal barniu ėr īr, bet rezoltatė jau ī vėršom 12 tūkstonťiu straipsniu. Kažkam tas nȧpatėka ė praša uždarītė pruojekta, nes… „žemaiťiu kalbuos nie, anë vėsė raša bilekāp“ ė geriausis argoments: „žemaiťiu nȧbie arba tujaus nȧblėks“. Dā vëns linksmiesnis pasakīms: „žemaitē vėsė muok lietovėškā, ta kam anīms tuo rēk“. Žėnuomās oždarīma idiejė palaika „lietovē“ arba kāp aš sakīťiuo „dėdlietovē“ (soprask „šovėnėstā“). Tǡp pat atsėrada ė žemaiťiu tarpė tuokiū, bet kor tuokiū nie. Kėtatautē dažniausē tik veiz ė saka: ků jums (t.ī. lietovems) anë užkliūn, kėtas vikipedėjės tik pavīdietė tȧgal tuokė aktīvoma.

http://meta.wikimedia.org/wiki/Proposals_for_closing_projects/Closure_of_Samogitian_Wikipedia

Kuokë būn argomentā, ka žemaiťiu kalbuos nikam nȧrēk?

1. Žemaiťiu nie iš vėsa – anë vėsė ī lietovē. – če daug gal ginčītës lėg nukrėtėma, bet jė jau atsirada, kas savėm laika žemaiťio, vuo palē „Vėsaposėška žmuogaus prėvėlėju deklaracėjė“ (lt. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“) http://en.wikipedia.org/wiki/Universal_Declaration_of_Human_Rights 15 straipsni, ta vėsė tor prėvėlėjė i tautībė.

2. Žemaitē ruokůnas lietoviu kalbuos tarmė, tudie rēk nauduotė bėndrėnė. – līgē tas pats, kas so tautībė. Bet jė ė laikā žemaiťiu tarmė, ta ka anuo rašītė nȧrēk – maža išsimuokslėnėma līgis. Pėrmiausē ta tarmie tortėn bėndrėnė kalba sava žuodīno; ontra – vakarūs jau senā soprata, ka rēk mīlietė sava muotinu kalba ė leid anās laikrašťius, žornalus, nes Šveicarėjės parlamentė šnek iš tribūnas. Tik mes kažkuo bėjuom, būktās jautas „kaimiečio“ stereotėps.

3. Žemaitē nȧtor sava gramatėkas. – če jau rimts argoments ė tonkē nie kuo pastatītė prīš anō. Pabriežas ė Gėrdenė kningėkė bova gera pradė, bet ana tinkontė rašītė vënuo tarmie ė muokont anō. Vuo dabā jau rets žemaitis, katras nȧbklīstōs šnekiedams. Žemaitėška vikipedėjė rašuoma dounėninku tarmie ė tǡp skriaud sava bruoliokus dūnėninkus. Vėsė abelnā esontis etnėnė darėnē, këk panaši i momis, tor ė gramatėkas ė muokīma pamuokas universėtetūs, tik mes kuo tās trīpčiuojam vëtuo.

Kėtė argomentā nȧblabā muokslėnē arba išēt iš onkstesniū.

Žemaičių kalbos žodyno plėtra sukuria tam tikras problemas. Pavadinkim – probleminius klausimus.

Ar dažnai žvilgtelime į šį nuolat plečiamą žodyną? Ar perimame pamirštus arba naujai išmokstamus žemaitiškus terminus? Nepaisant gražios idėjos, ar jūs pajutote jo naudą? Ar jaučiate, kad žodynas yra gyvas: besibraunantis į jūsų kalbą, augantis ir pan.? Aš šio žodyno dėka labai praplėčiau savo kalbos vartoseną. Tačiau pagrindinis žodžių šaltinis,  Lietuvių kalbos instituto žodynas, pateikia ne visus terminus. Jame nėra net tokių kasdienių žodžių kaip padvalas, dibavotis, kitų žodžių reikšmės susiaurintos.

Pildant žodyną mane pastoviai kirbino klausimas: kiek reikia leksikos, kad būtų galima be jokių priekabių imti ir parašyti knygą, poeziją, dainą grynai žemaitiškai. Pradžioje atrodė, kad pakaktų poros tūkstančių, dabar negana 3 tūkstančių, o toliau ir nebematau tos ribos. Gal 10 tūkstančių? Skaičius apvalus, tačiau ar pasiekiamas? Nesu tikras. Tokiais tempais ir dirbant vienam – sunkiai pasiekiama. Bet juk tai yra mūsų kalbos pagrindas, skiriantis mus nuo kitų tarmėmis laikomų šnektų.

Radau internetė kningas (autuorios: habl. dr. Giedrios Sobačios), katruom nuorieťiuo pasėdalintė. Anuosė nagrėnie istuorėnius žemaiťiu kalbuos rēkalus.

• Pėrmiausē ta Sobačiaus ėšleista kninga aple bendrėnės žemaiťiu kalbuos idiejė XIX omžiů: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos; XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, 489 p.

• Aple Jorgė Ambruozėjaus Pabrieža, katras XIX praďiuo jau kūrė rašta kalba vën žemaitems: “Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba.” Lietuvių Atgimimo istorijos studijos 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, 1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 10–113.

• Paskiau šēp iduomē aple standartėnė kalba: “Standartinė kalba – valdžios nuosavybė.” Kultūros barai 12, 2003, Vilnius, 63–64.

Nūruodas pajiemiau ėš: http://tigger.uic.edu/~subacius/articles.asp ėr http://tigger.uic.edu/~subacius/books.asp

Pešasi žemaičiai ir žemaičiuoti bandantys nežemaičiai, kaip vientisai reikėtų taikyti praplatintos ‘o’ raidės rašybą. O kur dar sunkiai girdimas ‘o’ praplatėjimas ar pusiau praplatėjimas. Pirmiausia, kokia mano pozicija, tai, kad tarmės rašyba turi būti liberali. Vieno teisingo varianto būti negali, o pripažįstami keli, turbūt sutartiniai, variantai. Liberali todėl, kad kiekvienam dera mokėti savo lokalią tarmę/šnektą ir nebūtina laikytis kažkieno sugalvotų ir prikišamų taisyklių, kurios kartais būna nemalonios žemaitiškai artikuliacijai, gomuriui. Todėl savo pasiūlymu siūlau naudotis tada, jei manote, kad jums jie priimtini ir liežuvio nelaužo. Jeigu rašote kitaip, bet būtent taip ir šnekate (!), tai laikykitės savo standartų.

O mano siūlymas toks. Tarptautiniuose ir naujai atėjusiuose žodžiuose, jų šaknyse, neskubėkime vietoj ‘o’ visur rašyti ‘uo’. Pirmenybė platinti skiriama kirčiuotai ‘o’, tačiau ir tai nereiškia, kad visada reikia ją platinti. Tai reiškia, kad čia siūlau liberalų dualų variantą – palikite ‘o’ arba ją platinkite (’uo’). Tai būtų priimtinas rašymo būdas, pvz. brònchai (žem. brónchā arba bruonchā). Kalbant apie nekirčiuotas ‘o’ raides šaknyse, tai jas turėtume palikti kokias buvę. Pvz. ‘motociklas’ (žem. motocėklos). Žodžiuose, kuriuose šaknies ‘o’ kirčiuojamas trumptai, žemaitiškame tarime jis prailginamas, tačiau nepraplatinamas (!), pvz. atròfija (žem. atrõfėjė).

Galiausiai, kaip manote, ar žemaičiai sako truoba dėl to, kad aukštaičiai sako troba? Taip neįmanoma, nes žodis kilęs iš žemaičių, todėl aukštaičiai ‘o’ susiaurina. Natūralus žodis yra truoba. Noriu pasakyti, kad žemaičiai ne viską, oi ne viską, taria derindami su bendrine rašyba, todėl jeigu truoba natūralus, tai ir ‘homo’ (toks priešdėlis) irgi natūralus, o surogatas čia yra troba.

Klauskite, jei kas neaišku, jei mano patarimai ir kiti tarmės bruožai jums svarbūs. Teikite konstruktyvius pasiūlymus.

Monė Auris pavadėna prisėdietė pri šėta pruojekta, ta prisėstatau – eso Udovīčė Arns, žemaitis, internetė monė daugiau rasȧt Zordsdavini vardo. So Aurio esav nuognē skėrtingo, bet gal tas důs linksmiesni vaizda. Čė stėngsůs daugiau dalīvautė rašības ė gramatėkas rēkalūs.

Diel mona rašības. Kas īr ėšmuokės klasėkėnės rašības sakīs ont monės, ka ė tǡp rets žemaitis muok rašītė, vuo dā kringeliu vėsuokiū pridiejės. Tas īr ėš tuo, ka mona tėkslos – vënuoda dailė rašība, katruo galieťiuo ešgoldītė kompioterėnės pruogramas, ka anuos būtom skėrtas vėsīms žemaitems, vuo ne vënā a kėtā tarmē. Drōsē krėtėkůkȧt anō (žėnuomās so pruoto) ė teikȧt siūlīmus kas nie gerā.

Zababuons − 1) žaislas, koks niekniekis (pol.), 2) prietaras (perk.)
Zabaldoutė − plepėti, taukšti niekus (Vdk)
Zabuova – žaidimas, nerimtas užsiėmimas (brus., pol.)
Zaduotks – alaus raugas (Skr)
Zagnatītė − nerimtai kalbėti, plepėti (Šts, Kal)
Zagnītė − įkyriai, nuobodžiai niekus kalbėti (Brs, Bržr)
Zagnuotė − ant kelių pasisodinus kratyti, jodinti (Užv)
Zagterietė − suduoti, barkštelietė (S. Dauk.)
Zajuokautė − išdykauti (Šts)
Zajuoks − išdykėlis, padauža (Žd, Šts)
Zajuotė − 1) lakstyti, zujoti (End), 2) vaikščioti ko ieškant (Vvr)
Zaksuotė − dykinėti, žiopsoti (Pp, Vvr)
Zakucavuotė − kamantinėti, kvosti, varginti (Mžk)
Zakucėjė − 1) nemaloni, varginanti veikla (Krtv), 2) vestuvių ceremonijos dalis (Brs)
Zalietas − mot. g. piršlybos (Pol., Gršl, Sd)
Zalietninks − piršlys (Plt, End, Skd)
Zalītė − kenkti (S. Dauk.)
Zamba − 1) plepalai, tauškalai (Varn), 2) plepys (Rs)
Zambaila − plepys, tauškalius (Krš)
Zambis − žioplys (Šv, Vvr)
Zambrautėis − skubiai ieškoti, graibytis (End)
Zambrinietė − valkiotis, dykinėti (Kl)
Zambtė − įkyriai, atkakliai prašyti (S. Dauk.)
Zaminietė − 1) valkiotis, vaikštinėti (Kl), 2) ieškoti, šniukštinėti (Vž), 3) vagiliauti (Krtn)
Zapirskīnė − prastas, neskanus valgis (menk., Užv)
Zars – netrukus, tuojau, beveik
Zauksuotė − 1) būti nieko neveikiant (Ms, Slnt), 2) žiopsoti, spoksoti (Vvr, Lk)
Zaukuorios – veidrodis
Zaunas − mot. g. lūpos, žiaunos (Skd)
Zaunītė − 1) niekus kalbėti, plepėti, taukšti (Vdk, Kl), 2) nuolat, įkyriai ko prašyti, kaulyti (Kl, Šts), 3) verkšlenti, žliumbti (Skd, Yl), 4) piktžodžiauti, blevyzgoti (Rs, Šlv)
Zavalaks − 1) didelis gabalas (Šts), 2) kukulis (Prk)
Zavaldra − pūga, audra (Trk)
Zaverītė − loti be perstojo (Krž)
Zbitkavuotė – išdykauti, pokštauti, krėsti išdaigas (Kv)
Zbitks − eibė, išdaiga (Pol., Plng, Ms)
Zbitnus − išdykęs, pašėlęs (Vkš, Brs)
Zbrainus − labai judrus, žvalus, smarkus (Pol., Slnt, Skd)
Zdraica − nenuorama, padauža (Mžk, Vkš)
Zedlakuojis − išsižergėlis (Šts)
Zedlius − 1) nedidelis, nešiojamas suolelis (Pol., vok. dial., Sd, Ms), 2) suoliukas skalbiniams skalbti (Žgč, Akm)
Zeimaris – pjovimo staklės
Zeinis − paauglys, mokinukas (Krš)
Zelkuoris – veidrodis
Zelnius − mokinys, padėjėjas (Mžk, Žeml)
Zeltė − duoti, mušti (Brs)
Zemlianka – sutvirtinta slėptuvė, bunkeris (Šl, Tl)
Zengtė − 1) ūžti, brungzti (End), 2) zvimbti (End), 3) cypti, rėkti (End)
Zeptā – lūpos, burna
Zeverītė − niekus kalbėti, plepėti, paistyti (Up, Ll)
Zgedautė − 1) ieškoti, teirautis (DūnŽ, Eig), 2) pageidauti, geisti, norėti (DūnŽ)
Zglembītė − skriausti, kamuoti (Všv)
Zgrabaila − kas apsukrus, vikrus, gudrus (Rdn)
Zgrabelda − kas nevikrus, kerėpla (Skd)
Zgrebnus – 1) gražiai nuaugęs (Tl, Sd), 2) dailus, gražus (Vkš), 3) gabus, viskam tinkamas (Vdk), 4) vikrus, greitas (Tl)
Zgurlavuotė − šėlti, siausti (Lk)
Zibnuotė − kirkinti, kibinti (Skd)
Zībs − smūgis (Kl, Vvr)
Ziepals − prastas viralas, srėbalas (Vkš)
Zīgelis − pakabutis, papuošalas (Germ., End)
Zinzals − 1) niūniavimas (DūnŽ), 2) zyzimas, bambėjimas (Krš)
Zinzesīs − girgždesys (Krš)
Zinzliuotė − niūniuoti (Rdn)
Zinztelietė − skimbtelėti (Krš)
Zīpčiuotė − čiulbėti, cypčioti (S. Dauk.)
Zirzeklis − verksnys (Žd, Vkš)
Zirzīnės − vakarėlis, kaimo pasilinksminimas (Krkl)
Zirzla − verksnys (Rs, Šts)
Zīsena − 1) niurnėjimas, bėdojimas (Šts), 2) verkšlenimas (Šts)
Zīzalioutė − niūniuoti (Žr)
Zīzals − 1) niurnėjimas, bambėjimas (Kair), 2) bambeklis (Krtn)
Zīzīnė − 1) zyziantis vabzdys (Kl), 2) zyziantis, ūžiantis vabzdys (Ggr), 3) verksnys (Ggr)
Zīzlīs − verksnys (Pln, Vkš)
Zīzliuotė − 1) verkšlenti (Krš), 2) kikenti (Krš), 3) prašinėti (Rdn)
Zīzoms − žvigumas, zirzlumas (Slnt)
Zīztė − 1) zirzti, zvimbti (Sd, End), 2) verkšlenti (S. Dauk., Vvr), 3) įkyriai prašyti, kaulyti (Skd, Užv)
Zīztelietė − riktelietė, suverkti (Krš)
Zlastė – pyktis (Sl.)
Zlastings − piktas, tūžmingas (Sl., Sd, Akm)
Zlastītė − pykti, niršti (Sl., Als, Plt)
Zlībintėis − smukdytis (Rdn)
Zmekintė − lenkti, gurinti (Krš)
Znuočītė − reikšti (Trk, S. Dauk.)
Znuoks – ženklas
Zola − netikusi moteriškė, nevykėlė, žioplė (End)
Zopė – sriuba
Zorė − vakarėlis, pasilinksminimas, pasišokimas (Šll, Up)
Zūbā − burna, vepšlos (Sl., Plt, Tl)
Zulius − tinginys, slunkius (Skdv, Vdk)
Zumpa − vėpla, nevykėlis (End, Vvr)
Zumpinietė − valkiotis (Vvr)
Zumpīns − klampynė, pelkė (Prk)
Zunzītė − dainuoti (Rt)
Zuovėskā – vyriai
Zuomats – tvora (mūrinė arba akmenų)
Zuovada − šuoliais
Zurduotė − žudyti (Rdn, DūnŽ)
Zurmietė − prašyti, kaulyti (Šts)
Zurnīla − verksnys (S. Dauk.)
Zurnītė − verkšlenti, zirzėti (Brs, Sd)
Zvanā − mediniai stipinai
Zvans – 1) atskira medinio ratlankio dalis (Pol., Pkl, Sd), 2) medinis, neapkaustytas ratlankis (Ms, Brs)
Zvanītė – skambinti varpais
Zvėbaloutė − niekus šnekėti, pliaukšti (Rs)
Zvėginietė − vaikštinėti, sampinietė (Up)
Zvimbautė − bambėti (Krš)