Īnumis – žmuogos, netorintis nuosavuos pastuogės i gīvenontis pas svetėmus. Īnomē unksčiau Žemaitėjuo bova pats vargingiausios vėsuomenės sluoknis.

Īnomēs tapdava bežemiu a mažažemiu gausesniū šeimū vākā. Mažažemē tievā (trobelninkā) ūki galiejė palėktė tik vėinam sūnou.

Kėtė, lėkėi be palėkėma, kuol dā nevesdava, slūžīdava pas gaspaduorius (stombius ūkininkus). Vedusiu vīru nieks nebsomdīdava.

Tuokėi liub gīventė unt kvateras dėdesniū ūkiu prīšninkie. Vo douna savėi i šeimā uždėrbdava iš padėinė darba. Ir atlīgėnėma už darba kartās imdava maisto: douna, mēsa, pėino. Bulbiu pasisiedava patis darža kampieli gavėi. Apsokresni užsiaugindava kiaule.

Parengta vagol žornala „Aidā“