Aš kap atstuovs tū, katrë ī linkė̄ laikītė žemaiťiu KALBO, tǡp pat laikau, ka žemaitē tor ne puotarmės, vuo tarmės (puotarmės jau būtom dā gėliau). Nuoro ėšsakītė vëna sava puovīza: žemaiťiu tarmės ī vėsas līgės. Žėnuomās, ka dounėninkā atsėrada diel koršiu lëžovė isėmaišīma, vuo dūnėninkā gal daugiau ėšlaikė̄ tō tėkresnė žemaitėška kalba, bet šindënuo tas nȧbie svarbē. Kudie mėnavuojo vën dounėninkus ė dūnėnikus, bet praleido dōnėninkus? Pastarė̄jė jau ī bėngė̄ ėšninktė ė „puolėtėškā“ anū pri žemaiťiu prikergtė nȧgal – tuokė tatās istuorėjė. Bet tuoliau veizont, ta vėsas žemaiťiu tarmės līgės īr.

Toro tuokė utuopėnė vėzėjė, ka vėsas tarmės rastom sava vëta bėndrėnie rašībuo ė skaitīdamė balso vėskō galietom ėšgoldītė ont sava lëžovė. Bet čė utuopėjė. Rēktom stėngtës ėšsauguotė bėnt jau kertėnius dalīkus. Tuoliau ētom tas skausmings standartėzavėma pruocesos, bet lėg anuo dā būtom galėma daug kō sovënuodintė vën rašības pagelba.

Rēktom pamėslītė ont këk tor būtė tarmies īpatībė svarė, ka patektom i bėndrėnėma taisīklės. Praďiuo ta svarbiausės fakts būtom nauduojėma pluots. Čė jau rēktom specēlėstu, katrë muokietom nubriežtė tus robežius. Vieliau patalpinso straipsnioku aple tuokė a tuokė ipatībė. Sonkiausios sprėndėms būtom istuorėnē palėkėmā. Raseinėškē spierē nȧbšnek žemaitėškā, vuo jė šnek, ta mažā ků skėras nu šiaurės žemaitė, katras stėngas šnekietė lietovėškā. Anū tarmė gal laikītė tarpėnė tarp lietoviu ė žemaiťiu. Čė ėškėlst klausėms – sauguotė anū palėkėmus a ne. Bova kažkumet žemaiťiu dzūkā, a kreiptė i anū „žuodzius“? Bova (gal dā īr) tarmie, kor vėsor lt. „ai, ei“ vėrst i „ā, ē“, tėn kor kėtė ėšlaika tō. Pri Vėdoklės bova sakuoma „pierms“ (lig kuoks hipernuormalėzmos), bet tas jau ėstuorėjė. Ėstuorėjė manau gal sožaistė vėn tuo vëtuo, kor tėktom taisīklė: „ī bovė̄ tǡp sakuoma, vuo kėtor dā saka“.

Sonkiausė dalės ta būtom morfoluogėnē dalīkā. Va čė ė prasėdietom standartėzacėjė – bėndrėnėms. Lėg tuo čiesa – ortegrafėjė, kor manau rastė bėndra kalba (ėš tėkrūju, ta „rašta“) būtom iveikams rēkals.