Žemaitiu tarmies žuodīns, tīrėmā, komentarā

Ėiškuom Žemaitėjės

Penktadienis
Lie 31,2009

Ilgoji e su brūkšneliu viršuje žemaičių tarmės rašyboje gali būti taikoma įvairiais atvejais. Kai kur raidės naudojimas gali būti diskutuotinas, o ieškant bendro vardiklio, aš visada esu už liberalią rašybą, kadangi tai tarmė. Kebliausius ‚ē’ vartojimo atvejus bandysiu čia ir aptarti. Pradėkime nuo sudėtingiausių.

Vietoje bendrinės kalbos ‚ia‘ ‚ē’ galime rašyti tada, kada dvigarsis būna kirčiuotas, pvz. malērėjė (praktika taikoma tarptautiniuose terminuose). Tuo pačiu aš nesakau, kad negalima rašyti ,maliarėjė’. Mano manymu, galioja abu variantai. Lietuvių kalbos mokytojai turbūt itin širsta, jeigu moksleiviai parašo ‚gražeusias‘. Tačiau, ką galima prikibti, jeigu žemaitiškai galime rašyti tiek ‚gražēusios‘, tiek ,gražiausios’, nes čia negalioja bendrinės kalbos pamatinis tikrinimas su ‚gražiai‘. Žemaitiškas pamatas, šiuo atveju, būtų ‚gražē‘. Vistik netraktuoju, kad negalime palikti ir įprastą ‚ia‘.

Kitas atvejis yra su daugiskaitos liepiamąja nuosaka. Šis be kita ko yra klaidinantis, nes bendrieji rašybos dėsniai konvertuojant literatūrinę ir žemaičių tarmes negalioja. Pvz. bendrinėje kalboje rašosi ‚meskit‘, ‚traukit‘, ‚pilkit‘, o, remiantis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kad ‚i‘ keičiasi į ‚ė‘, ją pavartoję darytume klaidą. Geriausias šios rašybos ramstis yra Simono Daukanto raštai, kuriuose jis daugiskaitos liepiamąją nuosaką rašydavo su –iat galūnę, pvz. ‚meskiat‘, ‚traukiat‘, ‚pilkiat‘. Dėl šios priežasties nieko kita nelieka, kaip rašyti ‚ē’, nepaisant to, kad ji nėra kirčiuota.

Vieni gražiausių žemaitiškos tarmės bruožų, man asmeniškai, yra monoftongizmai. T.y. dvibalsių ‚ai‘ ir ‚ei‘ keitimas ilgaisiais ‚ā‘ ir ‚ē‘. Šie iš gyvosios tarmės sparčiai nyksta, todėl aš labai gerbiu tuos žmonės, kurie šias savybes vartoja. Taigi visur, kur bendrinėje kalboje žodis baigiasi ‚ei‘, mes jį keičiame į ‚ē‘, pvz. ‚meilē‘ (meilei). Kur kas sunkiau nuspręsti, ar ‚ei‘ gali būti keičiamas žodžio šaknyse. Pvz., kodėl sakome ‚svēks‘ (sveikas), tačiau ne ‚plēšts‘, o ‚pleišts‘ (pleištas)? Mintyse pravertęs keletą idėjų puslapių, pamaniau, kad ‚ē‘ beveik drąsiai galime vartoti būdvardžiuose (‚grēts‘ – greitas, ‚krēvs‘ – kreivas), o ‚ei‘ išlaikyti daiktavardžiuose (peilis, seilė) ir veiksmažodžiuose (šiuose taikomos ir lokalios išimtys – kai kam ‚eiti‘ norisi tarti ‚ētė‘). Rytų aukštaičiai ‚eiti‘ sako ‚aiti‘, todėl šitą laikyčiau pagrindu, kodėl normaliai negalime „iškraipyti“ „ėjimo“. Apie daiktavardžius galiu pasakyti tokį dalyką: pvz. ‚meilė‘ kartais gali nuskambėti kaip ‚miailė‘. Tokiu būdu ‚ia‘ keičiama į ilgąją lietuviškąją e ir išeina ‚meilė‘. Todėl dar papildomai šitokį ‚ei‘ keisti į ‚ē‘ būtų hipernormalizmas.

Turbūt mažiausiai sudėtingas yra ‚iai‘ keitimas į ‚ē‘ prieveiksmiuose, pvz. ‚skobē‘ (skubiai). Šia savybe ir mano mokykline patirtimi remiantis, širstu ant savo pradinės mokyklos („Ateities“) mokytojų, kodėl rašant ‚vikrei‘ niekada nebuvo paaiškinama, kad tai tarmės įtaka (taigis, jau prieš keliolika metų niekas Mažeikių mokyklėlėse tarmiškai nešnekėdavo). Šiuo atveju, tiek ‚vikriai‘, tiek ‚vikrei‘ žemaitiškai rašytųsi vienodai – ‚vėkrē‘. Vietose, kur į ‚iai‘ įsiterpia priešdėlis (pri) ar sangrąžos dalelytė (si), nieko keisti negalime (priaižyti, pasiaiškinti).

Ketvirtadienis
Lie 30,2009

Pešasi žemaičiai ir žemaičiuoti bandantys nežemaičiai, kaip vientisai reikėtų taikyti praplatintos ‘o’ raidės rašybą. O kur dar sunkiai girdimas ‘o’ praplatėjimas ar pusiau praplatėjimas. Pirmiausia, kokia mano pozicija, tai, kad tarmės rašyba turi būti liberali. Vieno teisingo varianto būti negali, o pripažįstami keli, turbūt sutartiniai, variantai. Liberali todėl, kad kiekvienam dera mokėti savo lokalią tarmę/šnektą ir nebūtina laikytis kažkieno sugalvotų ir prikišamų taisyklių, kurios kartais būna nemalonios žemaitiškai artikuliacijai, gomuriui. Todėl savo pasiūlymu siūlau naudotis tada, jei manote, kad jums jie priimtini ir liežuvio nelaužo. Jeigu rašote kitaip, bet būtent taip ir šnekate (!), tai laikykitės savo standartų.

O mano siūlymas toks. Tarptautiniuose ir naujai atėjusiuose žodžiuose, jų šaknyse, neskubėkime vietoj ‘o’ visur rašyti ‘uo’. Pirmenybė platinti skiriama kirčiuotai ‘o’, tačiau ir tai nereiškia, kad visada reikia ją platinti. Tai reiškia, kad čia siūlau liberalų dualų variantą – palikite ‘o’ arba ją platinkite (’uo’). Tai būtų priimtinas rašymo būdas, pvz. brònchai (žem. brónchā arba bruonchā). Kalbant apie nekirčiuotas ‘o’ raides šaknyse, tai jas turėtume palikti kokias buvę. Pvz. ‘motociklas’ (žem. motocėklos). Žodžiuose, kuriuose šaknies ‘o’ kirčiuojamas trumptai, žemaitiškame tarime jis prailginamas, tačiau nepraplatinamas (!), pvz. atròfija (žem. atrõfėjė).

Galiausiai, kaip manote, ar žemaičiai sako truoba dėl to, kad aukštaičiai sako troba? Taip neįmanoma, nes žodis kilęs iš žemaičių, todėl aukštaičiai ‘o’ susiaurina. Natūralus žodis yra truoba. Noriu pasakyti, kad žemaičiai ne viską, oi ne viską, taria derindami su bendrine rašyba, todėl jeigu truoba natūralus, tai ir ‘homo’ (toks priešdėlis) irgi natūralus, o surogatas čia yra troba.

Klauskite, jei kas neaišku, jei mano patarimai ir kiti tarmės bruožai jums svarbūs. Teikite konstruktyvius pasiūlymus.

  • Komentarai išjungti - Dėl žemaitiškos praplatintos ‘o’ rašybos šaknyse
  • 2024 m. kovo mėn.
    P A T K P Š S
    « Bal    
     123
    45678910
    11121314151617
    18192021222324
    25262728293031

    Archyvas

    Gaspaduorē:
    Aurelijus:
    mcr_lietuvoje[eta]hotmail.com
    Arns:
    zordsdavini[eta]gmail.com

    Skaitliukas

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

    FB like box


    Mumis palaika

    Svēkė atvīkė̅ i Vikipedėjė žemaitiu kalbuo

    Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
    Uždaryti
    Eiti prie įrankių juostos