Žemaičių kalbos žodyno plėtra sukuria tam tikras problemas. Pavadinkim – probleminius klausimus.

Ar dažnai žvilgtelime į šį nuolat plečiamą žodyną? Ar perimame pamirštus arba naujai išmokstamus žemaitiškus terminus? Nepaisant gražios idėjos, ar jūs pajutote jo naudą? Ar jaučiate, kad žodynas yra gyvas: besibraunantis į jūsų kalbą, augantis ir pan.? Aš šio žodyno dėka labai praplėčiau savo kalbos vartoseną. Tačiau pagrindinis žodžių šaltinis,  Lietuvių kalbos instituto žodynas, pateikia ne visus terminus. Jame nėra net tokių kasdienių žodžių kaip padvalas, dibavotis, kitų žodžių reikšmės susiaurintos.

Pildant žodyną mane pastoviai kirbino klausimas: kiek reikia leksikos, kad būtų galima be jokių priekabių imti ir parašyti knygą, poeziją, dainą grynai žemaitiškai. Pradžioje atrodė, kad pakaktų poros tūkstančių, dabar negana 3 tūkstančių, o toliau ir nebematau tos ribos. Gal 10 tūkstančių? Skaičius apvalus, tačiau ar pasiekiamas? Nesu tikras. Tokiais tempais ir dirbant vienam – sunkiai pasiekiama. Bet juk tai yra mūsų kalbos pagrindas, skiriantis mus nuo kitų tarmėmis laikomų šnektų.