Povilas Girdenis – garsaus Mažeikių kilimo žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėtojo Alekso Girdenio sūnus. Jis jau tris dešimtmečius muzikuoja įvairiausiais lygiais, stiliais ir instrumentais. Šiuo metu jis yra vienas žymiausių Lietuvos dainuojamosios poezijos atlikėjų – bardų. Vakar, pirmadienį, jis surengė solinį koncertą Vilniaus Pilies gatvės viename iš klubo kiemelių, kuriame atliko ir keletą žemaitiškų dainelių. Retai tenka išgirsti žemaitišką muziką sostinėje, todėl toks lyrinis vakaras išties jaudino.

Įdomus klausimas tas, kokią žemaičių tarmę P. Girdenis vartojo savo dainose. Žinant, kad jo tėvas yra iš Mažeikių, tai buvo įdomu palyginti, kokią įtaką sūnus priėmė. O supratau tiek, kad vartojama bendra rašytinė tarmė su Mažeikių rajono savybėmis. T.y., nevartojama telšiškiams būdinga o, o vietoj jos sakoma – u. Pvz.: uns (anas) ir kt. atvejais. Dalyvis vartojamas pagal kompromisines rašybos normas – galūnė ė (ne ėn ir ne ėi). Taip pat buvo vartojama man nepakenčiama galūnės a nukirtimo forma: buob (bobą) ir kt. O blogiausia ką išgirdau, tai visiškai pamiršta žemaitiškos tariamosios nuosakos galūnė iuo (eičiuo, liekčiuo), kuri P. Girdenio vartojama bendrine tvarka – iau (spausčiau, mylėčiau).