Yra tokių žemaičių tarmės savybių, kurias vartoti gali bet kuris Lietuvos pilietis, taikydamasis į bendrinę kalbą. Tos žemaitybės neprieštarauja literatūrinei tarčiai ir neatpažįstamos kaip liaudiškos. Yra daug tokių pavyzdžių, bet pradžiai pateiksiu keletą variantų. Vėliau norėčiau ir praplėsti šį klausimą.

Tiek žemaičiai, tiek visi kiti kalbėdami viešai bendrinės kalbos normomis, „nepastebimai“ gali įpainioti šias žemaitybes:

* Nevartoti ketvirtos linksniuotės būdvardžių. Pvz.: dabar jau šviesi (=šviesu), smagi nuotykiai (=smagūs). T.y., vietoj b.k. galūnės -u, -ūs vartoti mot. g. galūnę -i. Jei taip ištarsite, ar bent kas nors įkirs, kad vartojate žemaitybę?

* Vartoti dviskaitą. Neišmanau moteriškosios giminės galūnių, išskyrus „dvi višti“ (=vištos). Tačiau su vyriška gimine, kuri baigiasi galūne -ai, viskas aišku. Ją reikia keisti galune -u. Pvz.: rytais suvalgau po du kiašiu (=kiaušius). Kitos galūnės irgi man nėra įvaldytos, bet esmė aiški – domėtis ir vartoti dviskaitą.

* Vartoti atematines formas. Tai kai kuriuose veiksmažodžiuose atsirandanti t raidė. Pvz.: liekta (=lieka), miegta (=miega). Bendrinėje kalboje yra atematinių formų (pvz.: esti), tačiau žemaičių tarmėje jų kur kas daugiau. Taip prie to priskiriamos ir ‘eiti’ formos: eita (=eina), eitam (=einam) ir pan.