Žemaičių kalbos žodyno plėtra sukuria tam tikras problemas. Pavadinkim – probleminius klausimus.

Ar dažnai žvilgtelime į šį nuolat plečiamą žodyną? Ar perimame pamirštus arba naujai išmokstamus žemaitiškus terminus? Nepaisant gražios idėjos, ar jūs pajutote jo naudą? Ar jaučiate, kad žodynas yra gyvas: besibraunantis į jūsų kalbą, augantis ir pan.? Aš šio žodyno dėka labai praplėčiau savo kalbos vartoseną. Tačiau pagrindinis žodžių šaltinis,  Lietuvių kalbos instituto žodynas, pateikia ne visus terminus. Jame nėra net tokių kasdienių žodžių kaip padvalas, dibavotis, kitų žodžių reikšmės susiaurintos.

Pildant žodyną mane pastoviai kirbino klausimas: kiek reikia leksikos, kad būtų galima be jokių priekabių imti ir parašyti knygą, poeziją, dainą grynai žemaitiškai. Pradžioje atrodė, kad pakaktų poros tūkstančių, dabar negana 3 tūkstančių, o toliau ir nebematau tos ribos. Gal 10 tūkstančių? Skaičius apvalus, tačiau ar pasiekiamas? Nesu tikras. Tokiais tempais ir dirbant vienam – sunkiai pasiekiama. Bet juk tai yra mūsų kalbos pagrindas, skiriantis mus nuo kitų tarmėmis laikomų šnektų.

Kumet bova parašīta kningelė „Žemaičių rašyba“, ta anuo bova pristatīta vëna naujė raidie – ė̄ (IE nauduotuojē gal anuos nȧmatītė, bet ana atruoda kap „ė so brūkšnioko vėršů“). Tuos raidies kebloms ī tas, ka nieks svietė tuokiuos nȧtor ė kompioteriūs anō atvaizdůtė ī sonkē. Gal žemaitē daugiau naujū mondriū raiďiū nȧbsogalvuos, ta gavos ISO kuoda kalbā rēktom ėš karta kreiptës diel naujuos raidies itraukėma i pasaulėni standarta. Paskiau jau sektom mėslės aple klavētūras ėšdiestīmus (palē monė, ta būtom praďiuo paprasts ė nȧpaprasts :D, pėrmam dabartėnē klasėkėnē simbuolē, vuo ontram – ka ė mona ėšmėslā). Bejė, jė kas torȧt Windows operacėnė, ta aple klavētūras ėšdiestīma isėdëgėma galȧt paskaitītė čė. Vuo jė būs rēkals, ta galo padietė sosėtvarkītė ė so ėšdiestīmo Linux sėstemuo.

Aš kap atstuovs tū, katrë ī linkė̄ laikītė žemaiťiu KALBO, tǡp pat laikau, ka žemaitē tor ne puotarmės, vuo tarmės (puotarmės jau būtom dā gėliau). Nuoro ėšsakītė vëna sava puovīza: žemaiťiu tarmės ī vėsas līgės. Žėnuomās, ka dounėninkā atsėrada diel koršiu lëžovė isėmaišīma, vuo dūnėninkā gal daugiau ėšlaikė̄ tō tėkresnė žemaitėška kalba, bet šindënuo tas nȧbie svarbē. Kudie mėnavuojo vën dounėninkus ė dūnėnikus, bet praleido dōnėninkus? Pastarė̄jė jau ī bėngė̄ ėšninktė ė „puolėtėškā“ anū pri žemaiťiu prikergtė nȧgal – tuokė tatās istuorėjė. Bet tuoliau veizont, ta vėsas žemaiťiu tarmės līgės īr.

Toro tuokė utuopėnė vėzėjė, ka vėsas tarmės rastom sava vëta bėndrėnie rašībuo ė skaitīdamė balso vėskō galietom ėšgoldītė ont sava lëžovė. Bet čė utuopėjė. Rēktom stėngtës ėšsauguotė bėnt jau kertėnius dalīkus. Tuoliau ētom tas skausmings standartėzavėma pruocesos, bet lėg anuo dā būtom galėma daug kō sovënuodintė vën rašības pagelba.

Rēktom pamėslītė ont këk tor būtė tarmies īpatībė svarė, ka patektom i bėndrėnėma taisīklės. Praďiuo ta svarbiausės fakts būtom nauduojėma pluots. Čė jau rēktom specēlėstu, katrë muokietom nubriežtė tus robežius. Vieliau patalpinso straipsnioku aple tuokė a tuokė ipatībė. Sonkiausios sprėndėms būtom istuorėnē palėkėmā. Raseinėškē spierē nȧbšnek žemaitėškā, vuo jė šnek, ta mažā ků skėras nu šiaurės žemaitė, katras stėngas šnekietė lietovėškā. Anū tarmė gal laikītė tarpėnė tarp lietoviu ė žemaiťiu. Čė ėškėlst klausėms – sauguotė anū palėkėmus a ne. Bova kažkumet žemaiťiu dzūkā, a kreiptė i anū „žuodzius“? Bova (gal dā īr) tarmie, kor vėsor lt. „ai, ei“ vėrst i „ā, ē“, tėn kor kėtė ėšlaika tō. Pri Vėdoklės bova sakuoma „pierms“ (lig kuoks hipernuormalėzmos), bet tas jau ėstuorėjė. Ėstuorėjė manau gal sožaistė vėn tuo vëtuo, kor tėktom taisīklė: „ī bovė̄ tǡp sakuoma, vuo kėtor dā saka“.

Sonkiausė dalės ta būtom morfoluogėnē dalīkā. Va čė ė prasėdietom standartėzacėjė – bėndrėnėms. Lėg tuo čiesa – ortegrafėjė, kor manau rastė bėndra kalba (ėš tėkrūju, ta „rašta“) būtom iveikams rēkals.

Radau internetė kningas (autuorios: habl. dr. Giedrios Sobačios), katruom nuorieťiuo pasėdalintė. Anuosė nagrėnie istuorėnius žemaiťiu kalbuos rēkalus.

• Pėrmiausē ta Sobačiaus ėšleista kninga aple bendrėnės žemaiťiu kalbuos idiejė XIX omžiů: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos; XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, 489 p.

• Aple Jorgė Ambruozėjaus Pabrieža, katras XIX praďiuo jau kūrė rašta kalba vën žemaitems: “Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba.” Lietuvių Atgimimo istorijos studijos 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, 1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 10–113.

• Paskiau šēp iduomē aple standartėnė kalba: “Standartinė kalba – valdžios nuosavybė.” Kultūros barai 12, 2003, Vilnius, 63–64.

Nūruodas pajiemiau ėš: http://tigger.uic.edu/~subacius/articles.asp ėr http://tigger.uic.edu/~subacius/books.asp