Kumet bova parašīta kningelė „Žemaičių rašyba“, ta anuo bova pristatīta vëna naujė raidie – ė̄ (IE nauduotuojē gal anuos nȧmatītė, bet ana atruoda kap „ė so brūkšnioko vėršů“). Tuos raidies kebloms ī tas, ka nieks svietė tuokiuos nȧtor ė kompioteriūs anō atvaizdůtė ī sonkē. Gal žemaitē daugiau naujū mondriū raiďiū nȧbsogalvuos, ta gavos ISO kuoda kalbā rēktom ėš karta kreiptës diel naujuos raidies itraukėma i pasaulėni standarta. Paskiau jau sektom mėslės aple klavētūras ėšdiestīmus (palē monė, ta būtom praďiuo paprasts ė nȧpaprasts :D, pėrmam dabartėnē klasėkėnē simbuolē, vuo ontram – ka ė mona ėšmėslā). Bejė, jė kas torȧt Windows operacėnė, ta aple klavētūras ėšdiestīma isėdëgėma galȧt paskaitītė čė. Vuo jė būs rēkals, ta galo padietė sosėtvarkītė ė so ėšdiestīmo Linux sėstemuo.

Ilgoji e su brūkšneliu viršuje žemaičių tarmės rašyboje gali būti taikoma įvairiais atvejais. Kai kur raidės naudojimas gali būti diskutuotinas, o ieškant bendro vardiklio, aš visada esu už liberalią rašybą, kadangi tai tarmė. Kebliausius ‚ē’ vartojimo atvejus bandysiu čia ir aptarti. Pradėkime nuo sudėtingiausių.

Vietoje bendrinės kalbos ‚ia‘ ‚ē’ galime rašyti tada, kada dvigarsis būna kirčiuotas, pvz. malērėjė (praktika taikoma tarptautiniuose terminuose). Tuo pačiu aš nesakau, kad negalima rašyti ,maliarėjė’. Mano manymu, galioja abu variantai. Lietuvių kalbos mokytojai turbūt itin širsta, jeigu moksleiviai parašo ‚gražeusias‘. Tačiau, ką galima prikibti, jeigu žemaitiškai galime rašyti tiek ‚gražēusios‘, tiek ,gražiausios’, nes čia negalioja bendrinės kalbos pamatinis tikrinimas su ‚gražiai‘. Žemaitiškas pamatas, šiuo atveju, būtų ‚gražē‘. Vistik netraktuoju, kad negalime palikti ir įprastą ‚ia‘.

Kitas atvejis yra su daugiskaitos liepiamąja nuosaka. Šis be kita ko yra klaidinantis, nes bendrieji rašybos dėsniai konvertuojant literatūrinę ir žemaičių tarmes negalioja. Pvz. bendrinėje kalboje rašosi ‚meskit‘, ‚traukit‘, ‚pilkit‘, o, remiantis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kad ‚i‘ keičiasi į ‚ė‘, ją pavartoję darytume klaidą. Geriausias šios rašybos ramstis yra Simono Daukanto raštai, kuriuose jis daugiskaitos liepiamąją nuosaką rašydavo su –iat galūnę, pvz. ‚meskiat‘, ‚traukiat‘, ‚pilkiat‘. Dėl šios priežasties nieko kita nelieka, kaip rašyti ‚ē’, nepaisant to, kad ji nėra kirčiuota.

Vieni gražiausių žemaitiškos tarmės bruožų, man asmeniškai, yra monoftongizmai. T.y. dvibalsių ‚ai‘ ir ‚ei‘ keitimas ilgaisiais ‚ā‘ ir ‚ē‘. Šie iš gyvosios tarmės sparčiai nyksta, todėl aš labai gerbiu tuos žmonės, kurie šias savybes vartoja. Taigi visur, kur bendrinėje kalboje žodis baigiasi ‚ei‘, mes jį keičiame į ‚ē‘, pvz. ‚meilē‘ (meilei). Kur kas sunkiau nuspręsti, ar ‚ei‘ gali būti keičiamas žodžio šaknyse. Pvz., kodėl sakome ‚svēks‘ (sveikas), tačiau ne ‚plēšts‘, o ‚pleišts‘ (pleištas)? Mintyse pravertęs keletą idėjų puslapių, pamaniau, kad ‚ē‘ beveik drąsiai galime vartoti būdvardžiuose (‚grēts‘ – greitas, ‚krēvs‘ – kreivas), o ‚ei‘ išlaikyti daiktavardžiuose (peilis, seilė) ir veiksmažodžiuose (šiuose taikomos ir lokalios išimtys – kai kam ‚eiti‘ norisi tarti ‚ētė‘). Rytų aukštaičiai ‚eiti‘ sako ‚aiti‘, todėl šitą laikyčiau pagrindu, kodėl normaliai negalime „iškraipyti“ „ėjimo“. Apie daiktavardžius galiu pasakyti tokį dalyką: pvz. ‚meilė‘ kartais gali nuskambėti kaip ‚miailė‘. Tokiu būdu ‚ia‘ keičiama į ilgąją lietuviškąją e ir išeina ‚meilė‘. Todėl dar papildomai šitokį ‚ei‘ keisti į ‚ē‘ būtų hipernormalizmas.

Turbūt mažiausiai sudėtingas yra ‚iai‘ keitimas į ‚ē‘ prieveiksmiuose, pvz. ‚skobē‘ (skubiai). Šia savybe ir mano mokykline patirtimi remiantis, širstu ant savo pradinės mokyklos („Ateities“) mokytojų, kodėl rašant ‚vikrei‘ niekada nebuvo paaiškinama, kad tai tarmės įtaka (taigis, jau prieš keliolika metų niekas Mažeikių mokyklėlėse tarmiškai nešnekėdavo). Šiuo atveju, tiek ‚vikriai‘, tiek ‚vikrei‘ žemaitiškai rašytųsi vienodai – ‚vėkrē‘. Vietose, kur į ‚iai‘ įsiterpia priešdėlis (pri) ar sangrąžos dalelytė (si), nieko keisti negalime (priaižyti, pasiaiškinti).