Žemaitiu tarmies žuodīns, tīrėmā, komentarā

Ėiškuom Žemaitėjės

Archive for the ‘Bėndrėnė rašība’ Category

Kada versti *u į *o, o kada ne

Sekmadienis
Bal 17,2016

Žemaičių tarmėje lietuvišką trumpąjį balsį *u versti į trumpąjį *o labai būdinga. Vienos patarmės jį verčia dažniau, kitos rečiau. Jeigu plungiškių, kretingiškių patarėmėse ši konvertacija vyksta beveik be išlygų, tai mano gimtojoje patarmėje (Sedos-Židikų-Tirkšlių trikampio) ji nevienoda.

Jeigu šnekamojojoje kalboje nekyla klausimų dėl to, kurią raidę, *u ar *o tarti, nes jos beveik asimiliuojasi tartyje, tai rašomojoje versijoje kyla dilema. Tačiau taisyklę išvesti galima ir ji būtų tokia. Žodžio kamiene esanti trumpoji *u lieka tokia pati, jei kitame skiemenyje yra priesaga su *ie, ir keičiama į *o, kai toliau seka kitos raidės ar dvigarsiai. Pvz.: lit. žuvis (=žovės), žuvelių (=žuvieliu), lankas (=lonks), lankelis (=lunkielis), namas (=noms), namelis (=numielis), turi (=tor), turėjau (=turiejau). Tiesa, reikia žiūrėti ne į lietuviškąjį dvibalsį *ie, o į žemaitiškąjį.

Nesumaišyti su tokiais pavyzdžiais kaip lit. rudmėsė (=rodmiesė), kadangi *ie šiuo atveju nėra priesaga, o kito sudurtinio žodžio kamienas.

*U nekeičiama į *o ir vyr. g. dgs. kilm. l., pvz. namų (=numū, nors ‘namai’ = nomā), dantų (=duntū, nors ‘dantis’ = dontės).

Įdomus prielinksnio ‘su’ likimas. Jis turi būti derinamas su po jo einančiu žodžiu. Jeigu kitas žodis kamiene turi *u, *a, *ie ir t.t., tada ‘su’ ir tariamas ‘su’, tačiau jeigu kamiene yra ‘o’, ‘ė’, ‘ū’, tada ‘su’ virsta ‘so’. Pvz. lit. su manim (=su munim), su kuškiu (=so koškio), su pipirais (=so pėpėrās), su visais (=so vėsās), su krūmais (=so krūmās). Viską lemia sąskambis.

Tiesa, ši taisyklė negalioja, ka prielinksnis ‘su’ eina prieš žodį, kuris kamienie turi *o, ir su kuriuo jis tarsi susijungia pasilikdamas sau bendrą kirtį. T. y. lit. su puta (=sùpota). Taigi tokie fonetiniai argumentai lemia rašybą.

Ketvirtadienis
Bal 9,2015

Nuoro pasveikintė vėsus žemaiťius, solaukosius pėrmuojė žemaitėška laikraštė daugiau nē pu 20 metu partraukas. Paskiau, ka laikraštis žemaiťiu kalbuo „A mon sakā?“ 1993 metās parsikeitė i žornala lietoviu kalbuo „Žemaičių žemė“, nȧblėka juokė vën žemaiťiu kalbuo leidama perijuodėnė leidėnė. Tuodie pu 22 metu partraukas Jūsa „teismů“ pateikams atgimstontė žemaitėška žuodė perijuodėkas leidėnīs.

Bova sosideliuojos vėsėškā nȧnuormalė padietis, ka atskėra tauta, katrā, skėrtingā vertėnont, priklausa nu posės milijuona lėg milijuona prieteliu, torontė sava kalba ė rašta, nȧtoriejė ni vënuos žemaitėškas televėzėjės, ni vëna žemaitėškā bȧsiruokůnontės radėjės ė ni vëna žemaitėškā rašontė laikraštė. Mėslėjo, atskėrū laidū a straipsniu, pasiruodonťiu lietovėškā rašonťiuo žėniasklaiduo, tėkrā nie gana, nuoront ėšlaikītė žemaitėškoma, jau nȧruokůnont aple anuos stėprėnėma. Tuodie laikraštis „Ruoda“ megins užpėldītė šėtō toštoma ė straipsnius so navīnuom rašīs vën tik žemaiťiu kalbuo.

Dabā laikraštis nȧmuokamā būs platėnams Telšiūs: 6 000 egzėmpliuoriu tiražo, 2 sīkio par mienesi. Stėngsȧmuos, ka leidėnīs pasëktom truobas daugelė telšėškiu, ale, jė diel kažkuokiū prīžasťiū laikraštis i Jūsa nomus nȧatkeliaus, Jūs vėsumet galiesȧt anō rastė alkierie www.ruoda.lt ė parsiūstė savë.

Ka laikraštis nȧmuokams īr, ta pragīvenėmů mums dėdlē svarbė Jūsa parama. Jė leidėnīs Jums patėka, parėmtė mumis galȧt siūsdami žėnotė nomerio 1398 ėr irašė̄ žuodi RUODA (žėnotės kaina – 0.29 € (1 LT)). Tǡp pat užsisakėniedami paslaugas arba prekės ėš mūsa reklamas užsakuovu, Jūs tësiuogē remat laikrašti „Ruoda“ ė žemaitėška žuodi.

Tėkȧmuos, ka „Ruoda“ Jums patėks ė laikraštis padies kuožnam taptė dėdlesnio Žemaitėjės patrėjuoto. Parfrazůdams Lietovuos krepšėnė rinktėnės šūki, kvëto ė Jus bėnt galvuo ėštartė: „Aš – ož ŽEMAITĖJĖ“.

Daugiau aple laikrašti galȧt pasiskaitītė anuo alkierie www.ruoda.lt. Anamė rasȧt ė alektruonėnė leidėnė versėjė.

  • Komentarai išjungti - Naus laikraštis „Ruoda“
  • Balsių dinamika žemaičių tarmėje

    Penktadienis
    Bir 14,2013

    Šios charakteristikos paaiškina, kada ir kaip keičiasi balsės žemaičių tarmėje.

    A

    Balsė a nesikeičia kamiene. Ji gali išnykti, jeigu stovi žodžio galūnėje. Taip pat gali virsti raide ė, kada būna galūnės –ija dalis. Įvardžiuotiniuose žodžiuose galūnėse –asis a ilgėja. Pavyzdžiui: balts, pakartuotė (baltas, pakartoti – a išlieka nepakitusi), žaid, mėršt (žaidžia, miršta – a išnyksta), Žemaitėjė, istuorėjė (a virsta į ė), mielenāsis, gretāsis (mėlynasis, greitasis – a ilgėja).

    A:
    1) išlaiko garsą;
    2) išnyksta;
    3) a>ė.
    4) a>ā.

    Ą

    Nosinė raidė ą išlaiko garsą, sutrumpėja arba virsta ū arba ō, taip pat tampa istoriniu an (on/un). Kada „ą“ stovi žodžio kamiene ir nėra dvigarsio dalis, ji rašoma su brūkšneliu virš raidės: ā. Jeigu „ą“ būna galūnėje neįvardžiuotiniuose žodžiuose, ji tariama trumpai ir rašoma be brūkšnelio. Tai nutinka galininko linksnyje. Pavyzdžiui: sarmata, pėlva (sarmatą, pilvą – nosinė sutrumpėja ir rašoma be brūkšnelio. Ą keičiasi įvardžiuotiniuose žodžiuose ir ten, kur ji anksčiau skambėjo kaip dvigarsis -an. Įvardžiuotiniuose žodžiuose ji virsta į ū arba ō priklausomai nuo giminės. Pavyzdžiui: gerūji, švėisiūji (garąjį, šviesiąjį – vyriškoje giminėje ą virsta ū), poikiōjė, švelniōjė (puikiąją, švelniąją – moteriškoje giminėje ą virsta ō), kōstė/kūstė, galōstė, galūstė (kąsti, galąsti – ą virsta į istorinį an/on/un).

    Ą:
    1) išlaiko garsą;
    2) ą>a;
    3) ą>ū;
    4) ą>ō;

    E

    Balsė e išlaiko savo pamatinį garsą, pailgėja arba išnyksta (būdama galūnėje), taip pat priešdėliuose -be kai kuriose Žemaitijos teritorijose virsta -ba. Pavyzdžiui: kelas, berns (keliasi, bernas – e išlaiko savo garsą), šaukštė, miestė (šaukšte, mieste – e pailgėja vietininko linksnyje), suodībuo, gatvie (sodyboje, gatvėje – e išnyksta), bator, balėka (beturi, beliko – priešdėlis -be virsta -ba).

    E:
    1) išlaiko garsą;
    2) išnyksta;
    3) e>ė.
    4) e>a.

    Ė

    Ilgoji ė dažniausiai išplatėja tapdama dvigarsiu ie. Taip pat išlaiko savo garsą būdama galūnėje. Pavyzdžiui: riektė, pelkie (rėkti, pelkėje – ė tampa dvigarsiu ie), smarvė, šotvė (smarvė, šutvė – ė išlaiko savo garsą).

    Ė
    1) ė>ie;
    2) išlaiko garsą.

    Ę

    Nosinė ę žodžių kamienuose tampa dviguba ėė, ī arba dvigarsiu en. Galūnėse ji virsta į ilgąją ė. Pavyzdžiui: grėėžtė, sprėėstė/grenžtė, sprenstė/grīžtė, sprīstė (gręžti, spręsti – ę virsta dviguba ė, ilgąja ī arba dvigarsiu en).

    Ę:
    1) ę>ėė;
    2) ę>ī;
    3) ę>en;
    4) ę>ė.

    I

    Trumpoji balsė i dažniausiai virsta ė. Pavyzdžiui: kėtė, gėrts (kiti, girtas – i tampa ė). Kitais atvejais ji išlieka nepakitusi. Pavyzdžiui: inds, geltuoni (indas, geltoni – nepakinta). I virtimas ė nėra griežtai traktuojamas. Vieni žemaičiai dažniau verčia i į ė, kiti rečiau.

    I:
    1) išlaiko garsą.
    2) i>ė.

    Y

    Ilgoji y išlaiko savo garą arba virsta trumpąja i. Pavyzdžiui: vīrs, kirmītė (vyras, kirmyti – išlaikoma ilgoji y), besilonkontis, poulontis (besilankantys, puolantys – y sutrumpėja).

    Y:
    1) išlaiko garsą;
    2) y>i.

    Į

    Nosinė į išlaiko savo garsą, tampa dvigarsiu –in arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: grįžtė, līstė (grįžti, lysti – išlaikomas ilgumas), grinžtė, linstė (grįžti, lįsti – tampa istoriniu dvigarsiu –in), vagi, puokaiti (vagį, pokaitį – sutrumpėja galininko linksnyje).

    Į:
    1) išlaiko garsą;
    2) į>in;
    3) į>i.

    O

    Balsė o išlaiko savo garsą, platėja tapdama dvigarsiu –uo, virsta a žodžio galūnėse. O išlaiko savo garsą žodžio pradžioje ir esant tvirtapradžiui kirčiui. Pavyzdžiui: ososos, obolīs (ososas (actas), obuolys – išlaikoma o žodžio pradžioje), korka, fortkė (korka, fortkė – išlaikoma o tvirtapradėje priegaidėje), kuots, galvuotė (kotas, galvoti – o išplatėja ir tampa dvigarsiu –uo), baltas lonkas, kreivas sėinas (baltos lankos, kreivos sienos – galūnėje tampa a).

    O:
    1) išlaiko garsą;
    2) o>uo;
    3) o>a.

    U

    Balsė u išlaiko savo garsą, arba virsta o. Lygiai kaip ir su balsės i virtimu ė, taip ir su u virtimu o nėra griežtų reikalavimų.

    U:
    1) išlako garsą;
    2) u>o.

    Ū

    Ilgoji ū išlieka ilga visada.

    Ū:
    1) išlaiko garsą.

    Ų

    Nosinė ų išlaiko ilgumą arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: gerūju, brongiūju (gerųjų, brangiųjų – įvardžiuotinėje galūnėje pirmoji ų išlaiko galūnę, o antroji sutrumpėja). Galūnės ų išlaiko ilgumą, kada ji būna kirčiuota: anū, patalų (anų, patalų).

    Ų:
    1) išlaiko garsą;
    2) ų>u.

    Žemaiťiu tarmės

    Trečiadienis
    Spa 7,2009

    Aš kap atstuovs tū, katrë ī linkė̄ laikītė žemaiťiu KALBO, tǡp pat laikau, ka žemaitē tor ne puotarmės, vuo tarmės (puotarmės jau būtom dā gėliau). Nuoro ėšsakītė vëna sava puovīza: žemaiťiu tarmės ī vėsas līgės. Žėnuomās, ka dounėninkā atsėrada diel koršiu lëžovė isėmaišīma, vuo dūnėninkā gal daugiau ėšlaikė̄ tō tėkresnė žemaitėška kalba, bet šindënuo tas nȧbie svarbē. Kudie mėnavuojo vën dounėninkus ė dūnėnikus, bet praleido dōnėninkus? Pastarė̄jė jau ī bėngė̄ ėšninktė ė „puolėtėškā“ anū pri žemaiťiu prikergtė nȧgal – tuokė tatās istuorėjė. Bet tuoliau veizont, ta vėsas žemaiťiu tarmės līgės īr.

    Toro tuokė utuopėnė vėzėjė, ka vėsas tarmės rastom sava vëta bėndrėnie rašībuo ė skaitīdamė balso vėskō galietom ėšgoldītė ont sava lëžovė. Bet čė utuopėjė. Rēktom stėngtës ėšsauguotė bėnt jau kertėnius dalīkus. Tuoliau ētom tas skausmings standartėzavėma pruocesos, bet lėg anuo dā būtom galėma daug kō sovënuodintė vën rašības pagelba.

    Rēktom pamėslītė ont këk tor būtė tarmies īpatībė svarė, ka patektom i bėndrėnėma taisīklės. Praďiuo ta svarbiausės fakts būtom nauduojėma pluots. Čė jau rēktom specēlėstu, katrë muokietom nubriežtė tus robežius. Vieliau patalpinso straipsnioku aple tuokė a tuokė ipatībė. Sonkiausios sprėndėms būtom istuorėnē palėkėmā. Raseinėškē spierē nȧbšnek žemaitėškā, vuo jė šnek, ta mažā ků skėras nu šiaurės žemaitė, katras stėngas šnekietė lietovėškā. Anū tarmė gal laikītė tarpėnė tarp lietoviu ė žemaiťiu. Čė ėškėlst klausėms – sauguotė anū palėkėmus a ne. Bova kažkumet žemaiťiu dzūkā, a kreiptė i anū „žuodzius“? Bova (gal dā īr) tarmie, kor vėsor lt. „ai, ei“ vėrst i „ā, ē“, tėn kor kėtė ėšlaika tō. Pri Vėdoklės bova sakuoma „pierms“ (lig kuoks hipernuormalėzmos), bet tas jau ėstuorėjė. Ėstuorėjė manau gal sožaistė vėn tuo vëtuo, kor tėktom taisīklė: „ī bovė̄ tǡp sakuoma, vuo kėtor dā saka“.

    Sonkiausė dalės ta būtom morfoluogėnē dalīkā. Va čė ė prasėdietom standartėzacėjė – bėndrėnėms. Lėg tuo čiesa – ortegrafėjė, kor manau rastė bėndra kalba (ėš tėkrūju, ta „rašta“) būtom iveikams rēkals.

    Antradienis
    Spa 6,2009

    Radau internetė kningas (autuorios: habl. dr. Giedrios Sobačios), katruom nuorieťiuo pasėdalintė. Anuosė nagrėnie istuorėnius žemaiťiu kalbuos rēkalus.

    • Aple Jorgė Ambruozėjaus Pabrieža, katras XIX praďiuo jau kūrė rašta kalba vën žemaitems: “Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba.” Lietuvių Atgimimo istorijos studijos 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, 1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 10–113.

    Nūruodas pajiemiau ėš: http://tigger.uic.edu/~subacius/articles.asp ėr http://tigger.uic.edu/~subacius/books.asp

    Penktadienis
    Lie 31,2009

    Ilgoji e su brūkšneliu viršuje žemaičių tarmės rašyboje gali būti taikoma įvairiais atvejais. Kai kur raidės naudojimas gali būti diskutuotinas, o ieškant bendro vardiklio, aš visada esu už liberalią rašybą, kadangi tai tarmė. Kebliausius ‚ē’ vartojimo atvejus bandysiu čia ir aptarti. Pradėkime nuo sudėtingiausių.

    Vietoje bendrinės kalbos ‚ia‘ ‚ē’ galime rašyti tada, kada dvigarsis būna kirčiuotas, pvz. malērėjė (praktika taikoma tarptautiniuose terminuose). Tuo pačiu aš nesakau, kad negalima rašyti ,maliarėjė’. Mano manymu, galioja abu variantai. Lietuvių kalbos mokytojai turbūt itin širsta, jeigu moksleiviai parašo ‚gražeusias‘. Tačiau, ką galima prikibti, jeigu žemaitiškai galime rašyti tiek ‚gražēusios‘, tiek ,gražiausios’, nes čia negalioja bendrinės kalbos pamatinis tikrinimas su ‚gražiai‘. Žemaitiškas pamatas, šiuo atveju, būtų ‚gražē‘. Vistik netraktuoju, kad negalime palikti ir įprastą ‚ia‘.

    Kitas atvejis yra su daugiskaitos liepiamąja nuosaka. Šis be kita ko yra klaidinantis, nes bendrieji rašybos dėsniai konvertuojant literatūrinę ir žemaičių tarmes negalioja. Pvz. bendrinėje kalboje rašosi ‚meskit‘, ‚traukit‘, ‚pilkit‘, o, remiantis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kad ‚i‘ keičiasi į ‚ė‘, ją pavartoję darytume klaidą. Geriausias šios rašybos ramstis yra Simono Daukanto raštai, kuriuose jis daugiskaitos liepiamąją nuosaką rašydavo su –iat galūnę, pvz. ‚meskiat‘, ‚traukiat‘, ‚pilkiat‘. Dėl šios priežasties nieko kita nelieka, kaip rašyti ‚ē’, nepaisant to, kad ji nėra kirčiuota.

    Vieni gražiausių žemaitiškos tarmės bruožų, man asmeniškai, yra monoftongizmai. T.y. dvibalsių ‚ai‘ ir ‚ei‘ keitimas ilgaisiais ‚ā‘ ir ‚ē‘. Šie iš gyvosios tarmės sparčiai nyksta, todėl aš labai gerbiu tuos žmonės, kurie šias savybes vartoja. Taigi visur, kur bendrinėje kalboje žodis baigiasi ‚ei‘, mes jį keičiame į ‚ē‘, pvz. ‚meilē‘ (meilei). Kur kas sunkiau nuspręsti, ar ‚ei‘ gali būti keičiamas žodžio šaknyse. Pvz., kodėl sakome ‚svēks‘ (sveikas), tačiau ne ‚plēšts‘, o ‚pleišts‘ (pleištas)? Mintyse pravertęs keletą idėjų puslapių, pamaniau, kad ‚ē‘ beveik drąsiai galime vartoti būdvardžiuose (‚grēts‘ – greitas, ‚krēvs‘ – kreivas), o ‚ei‘ išlaikyti daiktavardžiuose (peilis, seilė) ir veiksmažodžiuose (šiuose taikomos ir lokalios išimtys – kai kam ‚eiti‘ norisi tarti ‚ētė‘). Rytų aukštaičiai ‚eiti‘ sako ‚aiti‘, todėl šitą laikyčiau pagrindu, kodėl normaliai negalime „iškraipyti“ „ėjimo“. Apie daiktavardžius galiu pasakyti tokį dalyką: pvz. ‚meilė‘ kartais gali nuskambėti kaip ‚miailė‘. Tokiu būdu ‚ia‘ keičiama į ilgąją lietuviškąją e ir išeina ‚meilė‘. Todėl dar papildomai šitokį ‚ei‘ keisti į ‚ē‘ būtų hipernormalizmas.

    Turbūt mažiausiai sudėtingas yra ‚iai‘ keitimas į ‚ē‘ prieveiksmiuose, pvz. ‚skobē‘ (skubiai). Šia savybe ir mano mokykline patirtimi remiantis, širstu ant savo pradinės mokyklos („Ateities“) mokytojų, kodėl rašant ‚vikrei‘ niekada nebuvo paaiškinama, kad tai tarmės įtaka (taigis, jau prieš keliolika metų niekas Mažeikių mokyklėlėse tarmiškai nešnekėdavo). Šiuo atveju, tiek ‚vikriai‘, tiek ‚vikrei‘ žemaitiškai rašytųsi vienodai – ‚vėkrē‘. Vietose, kur į ‚iai‘ įsiterpia priešdėlis (pri) ar sangrąžos dalelytė (si), nieko keisti negalime (priaižyti, pasiaiškinti).

    Ketvirtadienis
    Lie 30,2009

    Pešasi žemaičiai ir žemaičiuoti bandantys nežemaičiai, kaip vientisai reikėtų taikyti praplatintos ‘o’ raidės rašybą. O kur dar sunkiai girdimas ‘o’ praplatėjimas ar pusiau praplatėjimas. Pirmiausia, kokia mano pozicija, tai, kad tarmės rašyba turi būti liberali. Vieno teisingo varianto būti negali, o pripažįstami keli, turbūt sutartiniai, variantai. Liberali todėl, kad kiekvienam dera mokėti savo lokalią tarmę/šnektą ir nebūtina laikytis kažkieno sugalvotų ir prikišamų taisyklių, kurios kartais būna nemalonios žemaitiškai artikuliacijai, gomuriui. Todėl savo pasiūlymu siūlau naudotis tada, jei manote, kad jums jie priimtini ir liežuvio nelaužo. Jeigu rašote kitaip, bet būtent taip ir šnekate (!), tai laikykitės savo standartų.

    O mano siūlymas toks. Tarptautiniuose ir naujai atėjusiuose žodžiuose, jų šaknyse, neskubėkime vietoj ‘o’ visur rašyti ‘uo’. Pirmenybė platinti skiriama kirčiuotai ‘o’, tačiau ir tai nereiškia, kad visada reikia ją platinti. Tai reiškia, kad čia siūlau liberalų dualų variantą – palikite ‘o’ arba ją platinkite (’uo’). Tai būtų priimtinas rašymo būdas, pvz. brònchai (žem. brónchā arba bruonchā). Kalbant apie nekirčiuotas ‘o’ raides šaknyse, tai jas turėtume palikti kokias buvę. Pvz. ‘motociklas’ (žem. motocėklos). Žodžiuose, kuriuose šaknies ‘o’ kirčiuojamas trumptai, žemaitiškame tarime jis prailginamas, tačiau nepraplatinamas (!), pvz. atròfija (žem. atrõfėjė).

    Galiausiai, kaip manote, ar žemaičiai sako truoba dėl to, kad aukštaičiai sako troba? Taip neįmanoma, nes žodis kilęs iš žemaičių, todėl aukštaičiai ‘o’ susiaurina. Natūralus žodis yra truoba. Noriu pasakyti, kad žemaičiai ne viską, oi ne viską, taria derindami su bendrine rašyba, todėl jeigu truoba natūralus, tai ir ‘homo’ (toks priešdėlis) irgi natūralus, o surogatas čia yra troba.

    Klauskite, jei kas neaišku, jei mano patarimai ir kiti tarmės bruožai jums svarbūs. Teikite konstruktyvius pasiūlymus.

  • Komentarai išjungti - Dėl žemaitiškos praplatintos ‘o’ rašybos šaknyse
  • Vëns žemaitėšks darbs

    Antradienis
    Lie 28,2009

    Karto so Lietovuos atgėmėmo pakėla ė žemaitėška plunksna: raduos naujės eilės, laikraštē, kningas. Ka kuožnos nȧrašītom bikāp – bova parašītė patarėmā. Tekstā patapa panašesnė ė vënuo sėstemuo. Šėts mažos darboks parašīts palē tō sėstema so hipotetėnēs pakeitėmās, katrë galietom būtė sprėndėmo „īlā“ ėšlindosē ėš maiša, so katro nuorieťiuo sopažindintė.
    Šindënėnis žemaitėšks rašts īr gers kuol rašā vëns pats. Žemaitē nie tuokë jau mondrė, ka pradietom keltė lerma diel prietelė rašta ėš Plungės ė kėta ėš Varniū. Kumet veizi i darbokus atskėrā, ta būn gražē paskaitītė ė pasėdžiaugtė kap taiklē vëns a kėts ruodavuojȧs sava tarmie. Ale pamegenk anůdo sosuodintė pri vëna stala ė parašītė kō…
    A mes torȧm tuokiū darbū, katrūs rēktom rašītė bėndrā?..
    Tikůs, ka mėsliu sokieliau ė pu krėtėkas teiksȧties dėrbtė vëna darba.

    Nauduojamas raidės ė kelės nuormintas taisīklės (pamėslėjėmů):
    1. lt. „duona“ → „důna“, gal skaitītė „ou/ū“, bet atskėrė žuodē so „u/ū“, pvz.: tumet, Jūzaps, kamulīs.
    2. lt. „diena“ → „dëna“, gal skaitītė „ėi/ī“, bet atskėrė žuodē so „i/ī“, pvz.: lītos, nikumet.
    3. Prīšdelis lt. „ne-, be-, te-“ → „nȧ-, bȧ-, tȧ-“, gal skaitītė „e/a“. Tǡp pat ė kėtuos vëtuos gal būtė, kor žemaitē ėšsėskėr so „e/a“, pvz.: torȧm, tǡp, skaitīkȧt.
    4. lt. „svečių, meių“ → „sveťiū, meďiu“ (če Ťť ė Ďď), bet ne prīš „e/ē, i/ī“, pvz.: svetē, medē.
    5. lt. šaknėnius ą, ęō, ė̅, gal skaitītė „ou/on/ō“ ėr „ėi/ėn/ė“.
  • Komentarai išjungti - Vëns žemaitėšks darbs
  • 2017 m. liepos mėn.
    P A T K P Š S
    « Bal    
     12
    3456789
    10111213141516
    17181920212223
    24252627282930
    31  

    Archyvas

    Gaspaduorē:
    Aurelijus:
    mcr_lietuvoje[eta]hotmail.com
    Arns:
    zordsdavini[eta]gmail.com

    Skaitliukas

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

    FB like box


    Mumis palaika

    Svēkė atvīkė̅ i Vikipedėjė žemaitiu kalbuo

    Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
    Uždaryti
    Eiti prie įrankių juostos