Žemaitiu tarmies žuodīns, tīrėmā, komentarā

Ėiškuom Žemaitėjės

Žemaiťiu tarmės

Trečiadienis
Spa 7,2009

Aš kap atstuovs tū, katrë ī linkė̄ laikītė žemaiťiu KALBO, tǡp pat laikau, ka žemaitē tor ne puotarmės, vuo tarmės (puotarmės jau būtom dā gėliau). Nuoro ėšsakītė vëna sava puovīza: žemaiťiu tarmės ī vėsas līgės. Žėnuomās, ka dounėninkā atsėrada diel koršiu lëžovė isėmaišīma, vuo dūnėninkā gal daugiau ėšlaikė̄ tō tėkresnė žemaitėška kalba, bet šindënuo tas nȧbie svarbē. Kudie mėnavuojo vën dounėninkus ė dūnėnikus, bet praleido dōnėninkus? Pastarė̄jė jau ī bėngė̄ ėšninktė ė „puolėtėškā“ anū pri žemaiťiu prikergtė nȧgal – tuokė tatās istuorėjė. Bet tuoliau veizont, ta vėsas žemaiťiu tarmės līgės īr.

Toro tuokė utuopėnė vėzėjė, ka vėsas tarmės rastom sava vëta bėndrėnie rašībuo ė skaitīdamė balso vėskō galietom ėšgoldītė ont sava lëžovė. Bet čė utuopėjė. Rēktom stėngtës ėšsauguotė bėnt jau kertėnius dalīkus. Tuoliau ētom tas skausmings standartėzavėma pruocesos, bet lėg anuo dā būtom galėma daug kō sovënuodintė vën rašības pagelba.

Rēktom pamėslītė ont këk tor būtė tarmies īpatībė svarė, ka patektom i bėndrėnėma taisīklės. Praďiuo ta svarbiausės fakts būtom nauduojėma pluots. Čė jau rēktom specēlėstu, katrë muokietom nubriežtė tus robežius. Vieliau patalpinso straipsnioku aple tuokė a tuokė ipatībė. Sonkiausios sprėndėms būtom istuorėnē palėkėmā. Raseinėškē spierē nȧbšnek žemaitėškā, vuo jė šnek, ta mažā ků skėras nu šiaurės žemaitė, katras stėngas šnekietė lietovėškā. Anū tarmė gal laikītė tarpėnė tarp lietoviu ė žemaiťiu. Čė ėškėlst klausėms – sauguotė anū palėkėmus a ne. Bova kažkumet žemaiťiu dzūkā, a kreiptė i anū „žuodzius“? Bova (gal dā īr) tarmie, kor vėsor lt. „ai, ei“ vėrst i „ā, ē“, tėn kor kėtė ėšlaika tō. Pri Vėdoklės bova sakuoma „pierms“ (lig kuoks hipernuormalėzmos), bet tas jau ėstuorėjė. Ėstuorėjė manau gal sožaistė vėn tuo vëtuo, kor tėktom taisīklė: „ī bovė̄ tǡp sakuoma, vuo kėtor dā saka“.

Sonkiausė dalės ta būtom morfoluogėnē dalīkā. Va čė ė prasėdietom standartėzacėjė – bėndrėnėms. Lėg tuo čiesa – ortegrafėjė, kor manau rastė bėndra kalba (ėš tėkrūju, ta „rašta“) būtom iveikams rēkals.

Kodėl kalba ne kalba?

Antradienis
Rgp 25,2009

Viešoj kalbininkų ir jos funkcionierių erdvėj kalbama, kad žemaičių tarmė gali turėti tik tarmės statusą, o jokiu būdu nesikėsinti į kalbą. Tuo tarpu pasisukus kitu kampu tvirtinama, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Tuo įtikinti, ko gero, visi.

Keliu klausimą: jeigu mūsų kalbai tėra apie šimtą metų, kodėl ji laikoma viena seniausių šiame kontinente?

A. Smetona, filologas, tikina, kad kalbai būtinos normos, taisyklės ir visi kiti formalumai. Tokia mūsų, lietuvių, kalba tapo tik XX a. pradžioje.

Iki to laiko žemaičių ir aukštaičių tarmės buvo vienareikšmiškai atskirtos kalbos. Bet kas jos buvo: kalbos, prokalbės ar dar kažkas?

Kartais išgirstu pasakymų, kad, kuo čia ta žemaičių tarmė skiriasi nuo lietuvių kalbos, viskas suprantama, gal tik kirčiai skiriasi. Na, tokiem atsakau, kad tegul aš šnekėsiu žemaitiškai, o tu kalbėk savo kaimo kalba. Gal tada skirtumų rasim? Bet ne šis pagrindinis atkirtis yra. Kur kas svarbiau, kad žemaičių prokalbė yra pagrindinis bendrinės lietuvių kalbos pagrindas. Asmeniškai aš sakau, kad tai žemaičių kalba, pritaikyta aukštaičiams.

Ne visi supranta, nors viešoje erdvėje tai tylomis pasakoma, kad lietuvių kalba yra dirbtinis dalykas, ir ji neturėtų būti piliečio prioritetas. Aš bendrinę kalbą išmokau gal tik būdamas paauglys, todėl man tai yra nevertingas, primestas tarytum svetima religija, dalykas.

2017 m. liepos mėn.
P A T K P Š S
« Bal    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Archyvas

Gaspaduorē:
Aurelijus:
mcr_lietuvoje[eta]hotmail.com
Arns:
zordsdavini[eta]gmail.com

Skaitliukas

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

FB like box


Mumis palaika

Svēkė atvīkė̅ i Vikipedėjė žemaitiu kalbuo

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos