Šv. Kuotrīna – IV omžiaus kankinie. Legenda pasakuo, ka mergelė, būdama aštouniuolėkas, bova dėdlē graži ir išsilavėnusi. Īnirtinga krikščiuoniu parsekiuojėma 305-312 m. laikuotarpio ana ož viera bovosi žiaurē nutruotīta: īsokta i tekini, paskiau nukėrsdinta. Aniuolā nunešėi anuos kūna i Sinajaus kalna, kor vielesnēs laikās bovės pabudavuots garsos muoteru vėinuolīns.

Maždaug šiou meto īr rudenėnė aviū kėrpėma mets. Tumet esonti šmuot geresnė vėlna, negu reta vasarėnė a šėina pakratū prisivielosi žėimėnė.

XIX o. Žemaitėjuo vierīta, kad šv. Kuotrīna padedunti, jē tuo prašuoma, vīram gautė gera žmuona. Teigta, ka nevedosė̄jē šėtuo melsdavėi šv. Kuotrīnas dėinuos išvakariesė.

Suvalkėjuo, musiau, ta dingstėm vīrā liub pasninkautė, nes Marijampuolės apīlinkiesė užrašīts tuoks puosakis: „Par šv. Kuotrīna pasninkaun vīrā, vo par šv. Ambrazieju – muotrėškas. Tumet išpasninkavėi paveiz i veidruodi i pamata savūji.“ Liaudie ši dėina da laikuoma Senberniu dėina.

Kuotrīna, sprendont iš Lietovuos dvarū XVI-XIX o. inventuoriu, bova veins puopuliariausiu muoteru vardū.

Šaltėnis: valstietis.lt

„Senbernė daina“

Palunguos Žemaitiu draugėjės vaduova Augosta Narmuonta nuomonė, nūnā žmuonis paršėlas (nuo žodžio ‘šilasi’, liet. stengiasi) i pu pakasīnu ne gedulingus pėitus, vo tėisiuog bankietas organizou. „Kam tuo rēk? Jug tas īr papėlduoms klapats i tūkstontē iššmitrītu (liet. išleistų) piningū. Žemaitē praktėški žmuonis. I senuovie, ka apieras liub apieravuotė, mēsa sušlamatītė (liet. sušveisti), vo vieliem kaulelius palėktė sakīdamė – jūs, vielės, torat čiesa, apsikrumtīket, jums šmuot nerēk“, – pasakuojė A. Narmuonts.

Žemaitē ašaru nelie (nelėj?)

Nuorint laiduojont sava artėmus, žemaitē īpatingu apeigū neatlikiniėjė, R. Balsīs patvėrtėna, juogei išskirtiniausia žemaitiu laiduojėma tradicėjė – Kalnu gėiduojėms. Pu Žemaitiu Kalvarėjės īkūrėma XVII o. pėrmuojie pusie, jiemė pamažo formoutėis i Kalnu gėismės – švėntū Krėstaus mūkas vėitu lonkīms, gėidont vės kėta gėismė. Ėlgainiou Žemaitiu kalnā imtė gėiduotė i par būdīnė – pėrma i ontra anū vakara, par atmėnus – devintojė i trisdešimtojė dėina, par metėnės.

„Karto so Kalnu gėiduojėmo susiformava i uorkėstru mozėka. Kalnā pradietė gėiduotė su varėnēs potamāsēs, dūduom. Nūnā dūdas net i Žemaitėjuo bėng iššliuotė (liet. išstumti) kanklės. Ale tas pasikeitėms pateisėnams, mat, anuos, gėidont kalnus, nauduotas i senuovie“, – pasakuojė R. Balsīs.

A. Narmuonta žuodēs taront, žemaitēms nebūdings tuoks didlis mėrštončiuojė aprauduojėms, kāp ton dara dzūkā. „Pas mumis ein vīru kuomanda, užvuomau (liet. užšaukia) kėik kas gal vėsās balsās, ka net lobas kėlnuojas, i tēp palīd mėrosiūji i paskotėnė keliuonė. Žemaitē vėsumet bova optimistā, kariū tauta, tudie i vielė i kėta svieta liub līdietė su dėdėlio alaso (badario) i be ašaru guožėma (liet. liejimo). Atameno, kāp mona tievs so sava susiedo, aboda žėnuodamė, ka zars mėrs, susieda atsisveikintė – pu 50 gramu īšmuorījė (liet. išgėrė), apsikabėna i juokiū dejuoniu ar ašaru nebova. Žmuonis smerčio unksčiau šmuot spakainiau liub priimtė“, – atvėrava A. Narmuonts.

Pargoldīta iš svetainės: www.mazoji-lietuva.lt