Žemaitiu tarmies žuodīns, tīrėmā, komentarā

Ėiškuom Žemaitėjės

Kada versti *u į *o, o kada ne

Sekmadienis
Bal 17,2016

Žemaičių tarmėje lietuvišką trumpąjį balsį *u versti į trumpąjį *o labai būdinga. Vienos patarmės jį verčia dažniau, kitos rečiau. Jeigu plungiškių, kretingiškių patarėmėse ši konvertacija vyksta beveik be išlygų, tai mano gimtojoje patarmėje (Sedos-Židikų-Tirkšlių trikampio) ji nevienoda.

Jeigu šnekamojojoje kalboje nekyla klausimų dėl to, kurią raidę, *u ar *o tarti, nes jos beveik asimiliuojasi tartyje, tai rašomojoje versijoje kyla dilema. Tačiau taisyklę išvesti galima ir ji būtų tokia. Žodžio kamiene esanti trumpoji *u lieka tokia pati, jei kitame skiemenyje yra priesaga su *ie, ir keičiama į *o, kai toliau seka kitos raidės ar dvigarsiai. Pvz.: lit. žuvis (=žovės), žuvelių (=žuvieliu), lankas (=lonks), lankelis (=lunkielis), namas (=noms), namelis (=numielis), turi (=tor), turėjau (=turiejau). Tiesa, reikia žiūrėti ne į lietuviškąjį dvibalsį *ie, o į žemaitiškąjį.

Nesumaišyti su tokiais pavyzdžiais kaip lit. rudmėsė (=rodmiesė), kadangi *ie šiuo atveju nėra priesaga, o kito sudurtinio žodžio kamienas.

*U nekeičiama į *o ir vyr. g. dgs. kilm. l., pvz. namų (=numū, nors ‘namai’ = nomā), dantų (=duntū, nors ‘dantis’ = dontės).

Įdomus prielinksnio ‘su’ likimas. Jis turi būti derinamas su po jo einančiu žodžiu. Jeigu kitas žodis kamiene turi *u, *a, *ie ir t.t., tada ‘su’ ir tariamas ‘su’, tačiau jeigu kamiene yra ‘o’, ‘ė’, ‘ū’, tada ‘su’ virsta ‘so’. Pvz. lit. su manim (=su munim), su kuškiu (=so koškio), su pipirais (=so pėpėrās), su visais (=so vėsās), su krūmais (=so krūmās). Viską lemia sąskambis.

Tiesa, ši taisyklė negalioja, ka prielinksnis ‘su’ eina prieš žodį, kuris kamienie turi *o, ir su kuriuo jis tarsi susijungia pasilikdamas sau bendrą kirtį. T. y. lit. su puta (=sùpota). Taigi tokie fonetiniai argumentai lemia rašybą.

Vargingiausės īnomiu šeimas

Pirmadienis
Kov 7,2016

Īnumis – žmuogos, netorintis nuosavuos pastuogės i gīvenontis pas svetėmus. Īnomē unksčiau Žemaitėjuo bova pats vargingiausios vėsuomenės sluoknis.

Īnomēs tapdava bežemiu a mažažemiu gausesniū šeimū vākā. Mažažemē tievā (trobelninkā) ūki galiejė palėktė tik vėinam sūnou.

Kėtė, lėkėi be palėkėma, kuol dā nevesdava, slūžīdava pas gaspaduorius (stombius ūkininkus). Vedusiu vīru nieks nebsomdīdava.

Tuokėi liub gīventė unt kvateras dėdesniū ūkiu prīšninkie. Vo douna savėi i šeimā uždėrbdava iš padėinė darba. Ir atlīgėnėma už darba kartās imdava maisto: douna, mēsa, pėino. Bulbiu pasisiedava patis darža kampieli gavėi. Apsokresni užsiaugindava kiaule.

Parengta vagol žornala „Aidā“

  • Komentarai išjungti - Vargingiausės īnomiu šeimas
  • Ketvirtadienis
    Bal 9,2015

    Nuoro pasveikintė vėsus žemaiťius, solaukosius pėrmuojė žemaitėška laikraštė daugiau nē pu 20 metu partraukas. Paskiau, ka laikraštis žemaiťiu kalbuo „A mon sakā?“ 1993 metās parsikeitė i žornala lietoviu kalbuo „Žemaičių žemė“, nȧblėka juokė vën žemaiťiu kalbuo leidama perijuodėnė leidėnė. Tuodie pu 22 metu partraukas Jūsa „teismů“ pateikams atgimstontė žemaitėška žuodė perijuodėkas leidėnīs.

    Bova sosideliuojos vėsėškā nȧnuormalė padietis, ka atskėra tauta, katrā, skėrtingā vertėnont, priklausa nu posės milijuona lėg milijuona prieteliu, torontė sava kalba ė rašta, nȧtoriejė ni vënuos žemaitėškas televėzėjės, ni vëna žemaitėškā bȧsiruokůnontės radėjės ė ni vëna žemaitėškā rašontė laikraštė. Mėslėjo, atskėrū laidū a straipsniu, pasiruodonťiu lietovėškā rašonťiuo žėniasklaiduo, tėkrā nie gana, nuoront ėšlaikītė žemaitėškoma, jau nȧruokůnont aple anuos stėprėnėma. Tuodie laikraštis „Ruoda“ megins užpėldītė šėtō toštoma ė straipsnius so navīnuom rašīs vën tik žemaiťiu kalbuo.

    Dabā laikraštis nȧmuokamā būs platėnams Telšiūs: 6 000 egzėmpliuoriu tiražo, 2 sīkio par mienesi. Stėngsȧmuos, ka leidėnīs pasëktom truobas daugelė telšėškiu, ale, jė diel kažkuokiū prīžasťiū laikraštis i Jūsa nomus nȧatkeliaus, Jūs vėsumet galiesȧt anō rastė alkierie www.ruoda.lt ė parsiūstė savë.

    Ka laikraštis nȧmuokams īr, ta pragīvenėmů mums dėdlē svarbė Jūsa parama. Jė leidėnīs Jums patėka, parėmtė mumis galȧt siūsdami žėnotė nomerio 1398 ėr irašė̄ žuodi RUODA (žėnotės kaina – 0.29 € (1 LT)). Tǡp pat užsisakėniedami paslaugas arba prekės ėš mūsa reklamas užsakuovu, Jūs tësiuogē remat laikrašti „Ruoda“ ė žemaitėška žuodi.

    Tėkȧmuos, ka „Ruoda“ Jums patėks ė laikraštis padies kuožnam taptė dėdlesnio Žemaitėjės patrėjuoto. Parfrazůdams Lietovuos krepšėnė rinktėnės šūki, kvëto ė Jus bėnt galvuo ėštartė: „Aš – ož ŽEMAITĖJĖ“.

    Daugiau aple laikrašti galȧt pasiskaitītė anuo alkierie www.ruoda.lt. Anamė rasȧt ė alektruonėnė leidėnė versėjė.

  • Komentarai išjungti - Naus laikraštis „Ruoda“
  • Šiū laikū torgos

    • Filed under: Reiškinē
    Ketvirtadienis
    Sau 8,2015

    Torgaus tema implikou daugeli temu – socēliniu, ekonuomėniu, koltūrėniu, doruovėniu i t.t.

    Kāp trumpā ir universalē vartuotuojėškā apibūdint šiūlaikini Lietovuos torgo? Tiksliausios, nuorintās i diskotoutėns apibūdėnėms būtom tuoks: torgos – vėita, kor sālīgėškā dėdėlės prekiu kainas idealē atitink prasta prekiu kuokībė.

    Prekė – īduomos dākts, dažniausē torintis vizualė apimti i sava kaina: realė, nerealė, prieinama. Čė gal īsigīt garsiausiu pasaulė firmu kontrafaktėnės pruodukcėjės, savaitė avėmū batu i šmuot kėtū būtiniausiu prekiu. So prekeivēs gal derietėis, nes dākts vėsumet verts par posė mažiau nei už anū prašuoma. Prekeivis / perpardavies siūla – pirkies perk / neperk. Torgou suprontama, jog pėgus dākts vėsumet kainou par brongē.

    Torgaus elits – sava užaugintus vaisius, daržuovės i kt. pardoudontis ūkininkā. Manufaktūrininkā – ne.

    Torgaus vėdos – Babiluons, katramė atsispind konkrečiuos vėsuomenės gīvenėma realus vaizds: sumaištis, vėišas apgavīstės. I Babiluona ir īeinama, ir išeinama. Kuokio tėkslo torgaus pilietis īein i kuokio tėkslo išein iš savuojė Babiluona „sėinas“? Anuo tuokė karma. Gīvenėms torgou apsiribuo dėina – išgīvent šiō dėina.

    Senėėjē tradicėnē torgā vėsumet liub būtė, vo i dabā kai kor tebie, artėi miestieliu centrū, didesniesė erdviesė. Juomarkā liub vīks kuonkrečiuom dėinuom. Juomarkā prasided i pasibeng. Torgos īr staciuonari miesta, miestelė erdvie i laiks. Miests i torgos anuo vėdou, centrė žmuoniū fiksouts erdvielaikis, katramė toštoma. Torgaus toštoma primen kurortėniu miestieliu toštoma, nes vasara anėi skruzdielīnā, vo žėima – Šiaurės ašigalis.

    Atein vakars, i torgos tamp dīkīnė be žmuoniū. Vėita neleikt tušti: žmuonis keit kėtė miestelienā: šunis i katis. Dėina žmuoniū sumaištis, nakti gīvūnu, īpač pavasarēs.

    Torgou vėsė vėins kėta pažīst. Iš matīma. Torgaus piliečiu rīšē pragmatėški. Niekam čė nesvarbo, jė kuokė nuors pilietė vėina dėina nebepamatīs. Smielė saujės bendruomenė, panaši i Šuokiu, Dainū, Dvijū minučiu šluovies, Grieku i vėsus kėtus dešimtukus. Čė Dėiva dešimt īsakīmu nesilaikuoma. Nebent penktuojė – nežudīk. Pėrmuojė īsakīma modifikacėje būtom tuokė: neturiek kėtū dėivū, tik pininga, t.ī., mīliek pininga vėsa šėrdė, vėsa dūšė, vėso pruoto, vėsuom jieguom, mīliek bet kuokė valiota (išskīrus nebent tugrikus) kāp pats savi.

    Torgos īr atrakėnama vėita. Pasakuosė rakėnamas luobiu skrīnės, kambarē, peržengėma rėba terp „čė“ i „ten“, „išuorės“ i „vėdaus“. Torgaus raktā – pri vėsū īējėmu sieduntis, kažkon vapontis, nuleistas galvas kinkoujintis elgetas. Anėi tarsi muitininkā priveiz kelius i torgo. Elgetavėms tapa pruofesėjė. Īr meistrā, īr pameistrē vakā. Musiau, pelnings užsijiemėms, jėgo kažkam patrauklos: juokiū muokesniu, juokiū darbdaviū, juokiuos darba inspekcėjės.

    Ruoda so vëno alkierė gaspaduoriom

    Pirmadienis
    Bir 2,2014

    Dėdlē dailē pašnekieta so Aurelėjom Mažeikiūs. Dalėnamuos, ka soprastė kuokë mūsa tėkslā če.

    www.santarve.lt/zmones/zemaitiska-dvasia-prabudo-anglijoje/

  • Komentarai išjungti - Ruoda so vëno alkierė gaspaduoriom
  • Užgavienės – Žemaitėjuo mīlėma šventė

    • Filed under: Šventės
    Ketvirtadienis
    Vas 27,2014

    Užgavienės – žėimuos pabėnguos šventė. Ana dėdėlė džiaugsma, jouka, linksmoma, īvairēs papruotēs, apeiguoms, čierās apipinta dėina. Ta savuotėšks liaudės teatros, katramė bova išjoukama daugelis gīvenamuojė meta negeruoviu. XX o. pabėnguo Užgavienės daugelie Lietovuos regiuonu, išskīros Žemaitėjė, bova pamėrštas, tačiau api 1985-1990-ūsius metus anuos vielek bova atgaivintas. Žemaitiu Užgavieniu tradicėjės periemė i kėtė regiuonā, ta švėntė labā miegstama pasidarė Vilniou, Kaunė.

    Šventiems bova ruošamas vaišės. Anū pagrendėnē patėikalā – šiupinīs (žirniu potra so īkėšta kiaulės oudega), blīnā (tradicėnē – mėilėnē. Žemaitijuo tešla Užgavieniu blīnams kai kor vėsa para liub riaugintė. Iš tuokiuos tešluos iškeptus blīnus liub vadintė „pampučkuom“), īvairi mēsa, alos (be alaus Užgavienės – ne Užgavienės. Žemaitijuo seniau alu Užgavieniems liub raugtė jau pu Kaliedu).

    Iš kaima i kaima liub vakščiuotė persirengielē so kaukiems. Didesnie Lietovuos dalie kaukės bova vadėnamas lėčīnuom. Populiariausės i meniškiausės kaukės bova Žemaitėjuo. Kou tuoliau nu Žemaitėjės i Rītus, tou mažie žmuogėškū būtībiu pavėdala kaukiu i lėikt tik gīvolėnės.

    Labiausē Užgavienės Žemaitėjuo garsie persirengielēs, dažniausē vadėnamās Užgavieniu obagās arba žīdās. Anū vaikštīnės pu kaimus tēsas nu rīta iki sutemū. Anus dažniausē sekiuo nepersirengėi vaikiezā, kėtė Užgavieniu dalīvē. Dažniausē par Užgavienės persirengama žīdās, elgetuom, čėguonās, jaunavedēs, daktarās, vengrās (vaistininkās). Žemaitėjuo gauso i kaukiu, atvaizdoujontiu gīvolius: arklius, vuožius, gervės, malpas (beždžiuonės), kėtus gīvolius. Demuoniškuom būtībiem atstuovaun gėltėnė, vels, raganas. Užgavienės, be Kanapėnė i Lašinėnė kuovuos, Muorės degenėma unt lauža – ne Užgavienės. Vėsa tai simbolizoun nenuorintė pasitraukt mēsiedė arba žėimuos (Lašinėnė) kuova so žmuoniū išsiėlgtu pavasariu (Kanapiniu).

    Diemesė centrė bova Muorės vežiuojėms. Muorė – nelabuosės žėimuos dvasė. Dar XX o. pradžiuo šiaurės vakarų Žemaitėjuo par Užgavienės liub būs vežiuonama unt besisukontė, pri ruogiu pravažuos pritaisīta tekinė, muotrėškėnēs drabožēs apdarīta, būrė karnavalininku līdėma baidīklė. Kai kor Žemaitėjuo Muorė bova vadėnama Koirė, Magdė, Buoba.

    Sava kninguo B. Buračos nuruoda, ka „Kretingas apīlinkės genčiū, Kuršaičiu i daugelie kėtū kaimū par Užgavienės bova, vo kai kor i daba tebie papruotīs rengt Muorės. Muorē apriedīt īpatingu rūbu a kėtū dalīku nerēk. Pajemama kuokė palinkosė medė pašliūža a senū šlaju pavaža, i tō pavaža īkalams paprasts mėits, vo unt mėita užmaunams sens medinis tekinis. Pri rata prikalami kuokėi trīs pagalē, katrėi laika Muorė ir atstuo anā kuojės. Tēp unt tuo rata sukrīžiavuotu pagaliū užvelkams kuoks nuors senuobėšks marginis sijuons i kėtė muotrėškėnē rūbā. Galva aptaisuoma linėnēs plaukās. Unt galvuos uždedams eglišakiu vainėks. Galva i pati Muorė apkaišuoma īvairēs margās puoperēs. I ronkas īkėšams spragėls, katrou ana vežama švaistuos kap gīva.

  • Komentarai išjungti - Užgavienės – Žemaitėjuo mīlėma šventė
  • Išeitis – liberalus i ir u rašymas

    • Filed under: Fonetika
    Sekmadienis
    Lap 17,2013

    Vienas iš aktualiausių žemaičių tarmėje kylančių fonetinių nesusipratimų – balsių i ir u rašymas. Paprastai laikoma, kad bendrinės kalbos i ir u žemaičiuose virsta į ė ir o. Žinoma, taip nėra visuomet. Vienur atkakliai šios balsės transformuojasi, kitur – priešingai. Tai netgi nepriklauso nuo regiono, kuriame vyrauja tam tikra patarmė. Tai net nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Galbūt žmonės imasi perdėm i ir u versti į ė ir o vardan taisyklės. Kaip turėtų elgtis žemaitiškai rašantis žmogus? Ypač, jei jis pats nėra žemaitis? Tikriausiai jis turėtų laikytis tendencijos i ir u versti į ė ir o. Tai skamba dirbtinai, tačiau šių balsių vertimas – kiekvieno žmogaus bruožas. Aš galiu parašyti straipsnį, kada aš keičiu, kada ne. Kitas žmogus parašys savo – ir abu būsim teisūs. Žinoma, yra bendri vardikliai, kada šios balsės transformuojasi. Apie tai gal kitame rašinyje. Esmė ta, kad nesukime galvos dėl i ir u rašymo. Ons ir uns, nutėka ir notėka, jaunims ir jaunėms yra vienodai teisingi. Tai tik fonetika, ne morfologija. Dėl to strėlių laužyti neverta.

    Žuodē, katrūsė dvėgarsē *ai, *ei vėrst i *ā, *ē

    • Filed under: Fonetika
    Pirmadienis
    Rgs 2,2013

    Žemaitiu tarmie dvėgarsē *ai ir *ei tor savībė vėrst ėlgāsēs *ā ir *ē. Anėi vėsumet tuokēs vėrst žuodiu galūnie. Tačiau kartās anėi vertās i žuodiu kamienė. Tuokius žuodius monėi padiejė prisimint vėins prietelis Deivids Neimuons.

    Beje, dvėgarsiu vėrtėms ėlgāsēs balsēs žemaitiu tarmiesė nier vėinuods. Pavyzdžiou, ne vėsūsė Deivida atsiūstūsė žuodžiūsė aš keito tus dvėgarsius i ėlgūsius balsius.

    Žuodē, katrūsė aš keito *ai,*ei i *ā, *ē (vagol Mažeikiu rajuona tarmė):

    Dākts (daiktas);
    Kāp (kaip);
    Krēvs (kreivas);
    Rēkals (reikalas);
    Rēk (reikia);
    Svēks (sveikas);
    Tēp (teip/taip);
    Vāks (vaikas);
    Vākščiuotė (vaikščioti).

    Žuodē, katrūsė nekeito:

    Ētė (eiti);
    Grētā (greitai);
    Lēd (leidžia);
    Sklēd (skleidžia);
    Šlēvs (šleivas);
    Vēk (veikia).

    Papildīsio.

  • Komentarai išjungti - Žuodē, katrūsė dvėgarsē *ai, *ei vėrst i *ā, *ē
  • Balsių dinamika žemaičių tarmėje

    Penktadienis
    Bir 14,2013

    Šios charakteristikos paaiškina, kada ir kaip keičiasi balsės žemaičių tarmėje.

    A

    Balsė a nesikeičia kamiene. Ji gali išnykti, jeigu stovi žodžio galūnėje. Taip pat gali virsti raide ė, kada būna galūnės –ija dalis. Įvardžiuotiniuose žodžiuose galūnėse –asis a ilgėja. Pavyzdžiui: balts, pakartuotė (baltas, pakartoti – a išlieka nepakitusi), žaid, mėršt (žaidžia, miršta – a išnyksta), Žemaitėjė, istuorėjė (a virsta į ė), mielenāsis, gretāsis (mėlynasis, greitasis – a ilgėja).

    A:
    1) išlaiko garsą;
    2) išnyksta;
    3) a>ė.
    4) a>ā.

    Ą

    Nosinė raidė ą išlaiko garsą, sutrumpėja arba virsta ū arba ō, taip pat tampa istoriniu an (on/un). Kada „ą“ stovi žodžio kamiene ir nėra dvigarsio dalis, ji rašoma su brūkšneliu virš raidės: ā. Jeigu „ą“ būna galūnėje neįvardžiuotiniuose žodžiuose, ji tariama trumpai ir rašoma be brūkšnelio. Tai nutinka galininko linksnyje. Pavyzdžiui: sarmata, pėlva (sarmatą, pilvą – nosinė sutrumpėja ir rašoma be brūkšnelio. Ą keičiasi įvardžiuotiniuose žodžiuose ir ten, kur ji anksčiau skambėjo kaip dvigarsis -an. Įvardžiuotiniuose žodžiuose ji virsta į ū arba ō priklausomai nuo giminės. Pavyzdžiui: gerūji, švėisiūji (garąjį, šviesiąjį – vyriškoje giminėje ą virsta ū), poikiōjė, švelniōjė (puikiąją, švelniąją – moteriškoje giminėje ą virsta ō), kōstė/kūstė, galōstė, galūstė (kąsti, galąsti – ą virsta į istorinį an/on/un).

    Ą:
    1) išlaiko garsą;
    2) ą>a;
    3) ą>ū;
    4) ą>ō;

    E

    Balsė e išlaiko savo pamatinį garsą, pailgėja arba išnyksta (būdama galūnėje), taip pat priešdėliuose -be kai kuriose Žemaitijos teritorijose virsta -ba. Pavyzdžiui: kelas, berns (keliasi, bernas – e išlaiko savo garsą), šaukštė, miestė (šaukšte, mieste – e pailgėja vietininko linksnyje), suodībuo, gatvie (sodyboje, gatvėje – e išnyksta), bator, balėka (beturi, beliko – priešdėlis -be virsta -ba).

    E:
    1) išlaiko garsą;
    2) išnyksta;
    3) e>ė.
    4) e>a.

    Ė

    Ilgoji ė dažniausiai išplatėja tapdama dvigarsiu ie. Taip pat išlaiko savo garsą būdama galūnėje. Pavyzdžiui: riektė, pelkie (rėkti, pelkėje – ė tampa dvigarsiu ie), smarvė, šotvė (smarvė, šutvė – ė išlaiko savo garsą).

    Ė
    1) ė>ie;
    2) išlaiko garsą.

    Ę

    Nosinė ę žodžių kamienuose tampa dviguba ėė, ī arba dvigarsiu en. Galūnėse ji virsta į ilgąją ė. Pavyzdžiui: grėėžtė, sprėėstė/grenžtė, sprenstė/grīžtė, sprīstė (gręžti, spręsti – ę virsta dviguba ė, ilgąja ī arba dvigarsiu en).

    Ę:
    1) ę>ėė;
    2) ę>ī;
    3) ę>en;
    4) ę>ė.

    I

    Trumpoji balsė i dažniausiai virsta ė. Pavyzdžiui: kėtė, gėrts (kiti, girtas – i tampa ė). Kitais atvejais ji išlieka nepakitusi. Pavyzdžiui: inds, geltuoni (indas, geltoni – nepakinta). I virtimas ė nėra griežtai traktuojamas. Vieni žemaičiai dažniau verčia i į ė, kiti rečiau.

    I:
    1) išlaiko garsą.
    2) i>ė.

    Y

    Ilgoji y išlaiko savo garą arba virsta trumpąja i. Pavyzdžiui: vīrs, kirmītė (vyras, kirmyti – išlaikoma ilgoji y), besilonkontis, poulontis (besilankantys, puolantys – y sutrumpėja).

    Y:
    1) išlaiko garsą;
    2) y>i.

    Į

    Nosinė į išlaiko savo garsą, tampa dvigarsiu –in arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: grįžtė, līstė (grįžti, lysti – išlaikomas ilgumas), grinžtė, linstė (grįžti, lįsti – tampa istoriniu dvigarsiu –in), vagi, puokaiti (vagį, pokaitį – sutrumpėja galininko linksnyje).

    Į:
    1) išlaiko garsą;
    2) į>in;
    3) į>i.

    O

    Balsė o išlaiko savo garsą, platėja tapdama dvigarsiu –uo, virsta a žodžio galūnėse. O išlaiko savo garsą žodžio pradžioje ir esant tvirtapradžiui kirčiui. Pavyzdžiui: ososos, obolīs (ososas (actas), obuolys – išlaikoma o žodžio pradžioje), korka, fortkė (korka, fortkė – išlaikoma o tvirtapradėje priegaidėje), kuots, galvuotė (kotas, galvoti – o išplatėja ir tampa dvigarsiu –uo), baltas lonkas, kreivas sėinas (baltos lankos, kreivos sienos – galūnėje tampa a).

    O:
    1) išlaiko garsą;
    2) o>uo;
    3) o>a.

    U

    Balsė u išlaiko savo garsą, arba virsta o. Lygiai kaip ir su balsės i virtimu ė, taip ir su u virtimu o nėra griežtų reikalavimų.

    U:
    1) išlako garsą;
    2) u>o.

    Ū

    Ilgoji ū išlieka ilga visada.

    Ū:
    1) išlaiko garsą.

    Ų

    Nosinė ų išlaiko ilgumą arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: gerūju, brongiūju (gerųjų, brangiųjų – įvardžiuotinėje galūnėje pirmoji ų išlaiko galūnę, o antroji sutrumpėja). Galūnės ų išlaiko ilgumą, kada ji būna kirčiuota: anū, patalų (anų, patalų).

    Ų:
    1) išlaiko garsą;
    2) ų>u.

    Jaunims nenuor pasiruodīt kaimietēs

    Sekmadienis
    Bir 2,2013

    Nemažā jaunuosės kartuos atstuovu neberokounas tarmėškā ne tudie, ka nemuokietom, vo tudie, ka sarmatėjas bendraumžiu, kalbontiu didžiūsiūs Lietovuos miestūs vīraujontė kalba.

    Neretā iš jaunima lūpu gal išgėrst sakont, juog tarmėškā rokounas tik kaimietē. Nenuoriedami savės tapatint so žmuonėms, katrėms patis sumėslėjė etiketė, jaunims tarmies atsisaka.

    Atsisakėi rokoutėis tarmėškā, ale, nemuokiedami taisīklingā rokoutėis bendrėnė kalba, žmuonis praded rokoutėis itin netaisīklingā.

    Ištrauka iš kningas „Romualda Granauska kūrinių leksėnės tarmībės“ (2011). 

    Rašybos paaiškinimas:

    Jaunims. Rašau vardininke priesagą *im (ne *ėm) dėl to, kad nebūtų painiavos su naudininko linksniu. Šiaurės žemaičiai naudininko linksnį taria jaunėms (jauniems), o pietiečiai jaunyms. Taigi š. žemaičiai V. jaunims, N. jaunėms, o p. žemaičiai V. jaunėms, N. jaunyms. Žodžiu, viskas atvirkščiai. Taigi toleruoju ir tokį, ir tokį rašymą, jei jūsų atstovaujamoje potarmėje vyrauja tokia fonetika.

    Žmonėms. Žem. tarmėje naudininko lainksnio galūnė yra –ėms (šiaur.) arba –yms (piet.). Bendrinėje kalboje žmonėms rašosi tarsi su žemaitiška galune –ėms (kaip katrėms, tėms/=katriems, tiems).

    Nenuoriedami. Galūnė *i (o ne *ė) dėl to, kad senoviška pusdalyvio forma yra –ys (nenorėdamys/=nenorėdami).

  • Komentarai išjungti - Jaunims nenuor pasiruodīt kaimietēs
  • 2016 m. gegužės mėn.
    P A T K P Š S
    « Bal    
     1
    2345678
    9101112131415
    16171819202122
    23242526272829
    3031  

    Archyvas

    Gaspaduorē:
    Aurelijus:
    mcr_lietuvoje[eta]hotmail.com
    Arns:
    zordsdavini[eta]gmail.com

    Skaitliukas

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

    FB like box


    Mumis palaika

    Svēkė atvīkė̅ i Vikipedėjė žemaitiu kalbuo

    Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
    Uždaryti
    Eiti prie įrankių juostos