Šios charakteristikos paaiškina, kada ir kaip keičiasi balsės žemaičių tarmėje.

A

Balsė a nesikeičia kamiene. Ji gali išnykti, jeigu stovi žodžio galūnėje. Taip pat gali virsti raide ė, kada būna galūnės –ija dalis. Įvardžiuotiniuose žodžiuose galūnėse –asis a ilgėja. Pavyzdžiui: balts, pakartuotė (baltas, pakartoti – a išlieka nepakitusi), žaid, mėršt (žaidžia, miršta – a išnyksta), Žemaitėjė, istuorėjė (a virsta į ė), mielenāsis, gretāsis (mėlynasis, greitasis – a ilgėja).

A:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) a>ė.
4) a>ā.

Ą

Nosinė raidė ą išlaiko garsą, sutrumpėja arba virsta ū arba ō, taip pat tampa istoriniu an (on/un). Kada „ą“ stovi žodžio kamiene ir nėra dvigarsio dalis, ji rašoma su brūkšneliu virš raidės: ā. Jeigu „ą“ būna galūnėje neįvardžiuotiniuose žodžiuose, ji tariama trumpai ir rašoma be brūkšnelio. Tai nutinka galininko linksnyje. Pavyzdžiui: sarmata, pėlva (sarmatą, pilvą – nosinė sutrumpėja ir rašoma be brūkšnelio. Ą keičiasi įvardžiuotiniuose žodžiuose ir ten, kur ji anksčiau skambėjo kaip dvigarsis -an. Įvardžiuotiniuose žodžiuose ji virsta į ū arba ō priklausomai nuo giminės. Pavyzdžiui: gerūji, švėisiūji (garąjį, šviesiąjį – vyriškoje giminėje ą virsta ū), poikiōjė, švelniōjė (puikiąją, švelniąją – moteriškoje giminėje ą virsta ō), kōstė/kūstė, galōstė, galūstė (kąsti, galąsti – ą virsta į istorinį an/on/un).

Ą:
1) išlaiko garsą;
2) ą>a;
3) ą>ū;
4) ą>ō;

E

Balsė e išlaiko savo pamatinį garsą, pailgėja arba išnyksta (būdama galūnėje), taip pat priešdėliuose -be kai kuriose Žemaitijos teritorijose virsta -ba. Pavyzdžiui: kelas, berns (keliasi, bernas – e išlaiko savo garsą), šaukštė, miestė (šaukšte, mieste – e pailgėja vietininko linksnyje), suodībuo, gatvie (sodyboje, gatvėje – e išnyksta), bator, balėka (beturi, beliko – priešdėlis -be virsta -ba).

E:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) e>ė.
4) e>a.

Ė

Ilgoji ė dažniausiai išplatėja tapdama dvigarsiu ie. Taip pat išlaiko savo garsą būdama galūnėje. Pavyzdžiui: riektė, pelkie (rėkti, pelkėje – ė tampa dvigarsiu ie), smarvė, šotvė (smarvė, šutvė – ė išlaiko savo garsą).

Ė
1) ė>ie;
2) išlaiko garsą.

Ę

Nosinė ę žodžių kamienuose tampa dviguba ėė, ī arba dvigarsiu en. Galūnėse ji virsta į ilgąją ė. Pavyzdžiui: grėėžtė, sprėėstė/grenžtė, sprenstė/grīžtė, sprīstė (gręžti, spręsti – ę virsta dviguba ė, ilgąja ī arba dvigarsiu en).

Ę:
1) ę>ėė;
2) ę>ī;
3) ę>en;
4) ę>ė.

I

Trumpoji balsė i dažniausiai virsta ė. Pavyzdžiui: kėtė, gėrts (kiti, girtas – i tampa ė). Kitais atvejais ji išlieka nepakitusi. Pavyzdžiui: inds, geltuoni (indas, geltoni – nepakinta). I virtimas ė nėra griežtai traktuojamas. Vieni žemaičiai dažniau verčia i į ė, kiti rečiau.

I:
1) išlaiko garsą.
2) i>ė.

Y

Ilgoji y išlaiko savo garą arba virsta trumpąja i. Pavyzdžiui: vīrs, kirmītė (vyras, kirmyti – išlaikoma ilgoji y), besilonkontis, poulontis (besilankantys, puolantys – y sutrumpėja).

Y:
1) išlaiko garsą;
2) y>i.

Į

Nosinė į išlaiko savo garsą, tampa dvigarsiu –in arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: grįžtė, līstė (grįžti, lysti – išlaikomas ilgumas), grinžtė, linstė (grįžti, lįsti – tampa istoriniu dvigarsiu –in), vagi, puokaiti (vagį, pokaitį – sutrumpėja galininko linksnyje).

Į:
1) išlaiko garsą;
2) į>in;
3) į>i.

O

Balsė o išlaiko savo garsą, platėja tapdama dvigarsiu –uo, virsta a žodžio galūnėse. O išlaiko savo garsą žodžio pradžioje ir esant tvirtapradžiui kirčiui. Pavyzdžiui: ososos, obolīs (ososas (actas), obuolys – išlaikoma o žodžio pradžioje), korka, fortkė (korka, fortkė – išlaikoma o tvirtapradėje priegaidėje), kuots, galvuotė (kotas, galvoti – o išplatėja ir tampa dvigarsiu –uo), baltas lonkas, kreivas sėinas (baltos lankos, kreivos sienos – galūnėje tampa a).

O:
1) išlaiko garsą;
2) o>uo;
3) o>a.

U

Balsė u išlaiko savo garsą, arba virsta o. Lygiai kaip ir su balsės i virtimu ė, taip ir su u virtimu o nėra griežtų reikalavimų.

U:
1) išlako garsą;
2) u>o.

Ū

Ilgoji ū išlieka ilga visada.

Ū:
1) išlaiko garsą.

Ų

Nosinė ų išlaiko ilgumą arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: gerūju, brongiūju (gerųjų, brangiųjų – įvardžiuotinėje galūnėje pirmoji ų išlaiko galūnę, o antroji sutrumpėja). Galūnės ų išlaiko ilgumą, kada ji būna kirčiuota: anū, patalų (anų, patalų).

Ų:
1) išlaiko garsą;
2) ų>u.

Comments