I klausėma atsaka puoets i verties, literatūrėniu premiju laureats Vlads Braziūns, katros eilieraštius raša i bendraun su artėmāsēs tarmėškā.

– Kas galietom grōžint prestiža tarmiems?

– Nieks už mumis tuo nepadarīs. Kėik būsem drōsi būt savėm, kėik turiesem savigarbas, kuoki puožiūri, aplinka i sālīgas īmeigsem kortė, tuokėi i būsem. Tuokėi i būs mūsa raiška.

Prisiminiau vėina reklamėnė sluovienu kningelė api sava krašta. Nikumet neatsipietomiet, kuoks anuos pėrms sakėnīs.

„Mas esam vėinintelē Euruopuo išlaikėi dvėskaita“. Negi imsi purkštaut, ka mas, lietovē, tēpuogi? Dvėskaitas skvarmas mas dā suvuokam, tačiau… mums anuos jau „nerekomendoutėnas“, arkajėnės.

Taigi. Nes kalba tuokė. Tik sluovienā didžiounas, vo mas – gūžamuos. Mums jau mūsa rašība, net par sovietmeti išlaikīta, – par alsi. Mas nė nebejautam, ka „Lietovuos radėjs“ i „LRT radėjs“ skėras kāp sacrum ir profanum. Jau nekalbo api Lietovuos pašta anglėškas būdeles. Dā karta sakau: tarmiū, kalbuos, mūsa dvasės prestiža grōžint galietom tik mūsa pačiū drōsa.

Ištrauka paimta iš laikraštė „Respoblėka“ prieda „Gīvenėms“.

Žemaičių tarmėje lietuvišką trumpąjį balsį *u versti į trumpąjį *o labai būdinga. Vienos patarmės jį verčia dažniau, kitos rečiau. Jeigu plungiškių, kretingiškių patarėmėse ši konvertacija vyksta beveik be išlygų, tai mano gimtojoje patarmėje (Sedos-Židikų-Tirkšlių trikampio) ji nevienoda.

Jeigu šnekamojojoje kalboje nekyla klausimų dėl to, kurią raidę, *u ar *o tarti, nes jos beveik asimiliuojasi tartyje, tai rašomojoje versijoje kyla dilema. Tačiau taisyklę išvesti galima ir ji būtų tokia. Žodžio kamiene esanti trumpoji *u lieka tokia pati, jei kitame skiemenyje yra priesaga su *ie, ir keičiama į *o, kai toliau seka kitos raidės ar dvigarsiai. Pvz.: lit. žuvis (=žovės), žuvelių (=žuvieliu), lankas (=lonks), lankelis (=lunkielis), namas (=noms), namelis (=numielis), turi (=tor), turėjau (=turiejau). Tiesa, reikia žiūrėti ne į lietuviškąjį dvibalsį *ie, o į žemaitiškąjį.

Nesumaišyti su tokiais pavyzdžiais kaip lit. rudmėsė (=rodmiesė), kadangi *ie šiuo atveju nėra priesaga, o kito sudurtinio žodžio kamienas.

*U nekeičiama į *o ir vyr. g. dgs. kilm. l., pvz. namų (=numū, nors ‘namai’ = nomā), dantų (=duntū, nors ‘dantis’ = dontės).

Įdomus prielinksnio ‘su’ likimas. Jis turi būti derinamas su po jo einančiu žodžiu. Jeigu kitas žodis kamiene turi *u, *a, *ie ir t.t., tada ‘su’ ir tariamas ‘su’, tačiau jeigu kamiene yra ‘o’, ‘ė’, ‘ū’, tada ‘su’ virsta ‘so’. Pvz. lit. su manim (=su munim), su kuškiu (=so koškio), su pipirais (=so pėpėrās), su visais (=so vėsās), su krūmais (=so krūmās). Viską lemia sąskambis.

Tiesa, ši taisyklė negalioja, ka prielinksnis ‘su’ eina prieš žodį, kuris kamienie turi *o, ir su kuriuo jis tarsi susijungia pasilikdamas sau bendrą kirtį. T. y. lit. su puta (=sùpota). Taigi tokie fonetiniai argumentai lemia rašybą.

Torgaus tema implikou daugeli temu – socēliniu, ekonuomėniu, koltūrėniu, doruovėniu i t.t.

Kāp trumpā ir universalē vartuotuojėškā apibūdint šiūlaikini Lietovuos torgo? Tiksliausios, nuorintās i diskotoutėns apibūdėnėms būtom tuoks: torgos – vėita, kor sālīgėškā dėdėlės prekiu kainas idealē atitink prasta prekiu kuokībė.

Prekė – īduomos dākts, dažniausē torintis vizualė apimti i sava kaina: realė, nerealė, prieinama. Čė gal īsigīt garsiausiu pasaulė firmu kontrafaktėnės pruodukcėjės, savaitė avėmū batu i šmuot kėtū būtiniausiu prekiu. So prekeivēs gal derietėis, nes dākts vėsumet verts par posė mažiau nei už anū prašuoma. Prekeivis / perpardavies siūla – pirkies perk / neperk. Torgou suprontama, jog pėgus dākts vėsumet kainou par brongē.

Torgaus elits – sava užaugintus vaisius, daržuovės i kt. pardoudontis ūkininkā. Manufaktūrininkā – ne.

Torgaus vėdos – Babiluons, katramė atsispind konkrečiuos vėsuomenės gīvenėma realus vaizds: sumaištis, vėišas apgavīstės. I Babiluona ir īeinama, ir išeinama. Kuokio tėkslo torgaus pilietis īein i kuokio tėkslo išein iš savuojė Babiluona „sėinas“? Anuo tuokė karma. Gīvenėms torgou apsiribuo dėina – išgīvent šiō dėina.

Senėėjē tradicėnē torgā vėsumet liub būtė, vo i dabā kai kor tebie, artėi miestieliu centrū, didesniesė erdviesė. Juomarkā liub vīks kuonkrečiuom dėinuom. Juomarkā prasided i pasibeng. Torgos īr staciuonari miesta, miestelė erdvie i laiks. Miests i torgos anuo vėdou, centrė žmuoniū fiksouts erdvielaikis, katramė toštoma. Torgaus toštoma primen kurortėniu miestieliu toštoma, nes vasara anėi skruzdielīnā, vo žėima – Šiaurės ašigalis.

Atein vakars, i torgos tamp dīkīnė be žmuoniū. Vėita neleikt tušti: žmuonis keit kėtė miestelienā: šunis i katis. Dėina žmuoniū sumaištis, nakti gīvūnu, īpač pavasarēs.

Torgou vėsė vėins kėta pažīst. Iš matīma. Torgaus piliečiu rīšē pragmatėški. Niekam čė nesvarbo, jė kuokė nuors pilietė vėina dėina nebepamatīs. Smielė saujės bendruomenė, panaši i Šuokiu, Dainū, Dvijū minučiu šluovies, Grieku i vėsus kėtus dešimtukus. Čė Dėiva dešimt īsakīmu nesilaikuoma. Nebent penktuojė – nežudīk. Pėrmuojė īsakīma modifikacėje būtom tuokė: neturiek kėtū dėivū, tik pininga, t.ī., mīliek pininga vėsa šėrdė, vėsa dūšė, vėso pruoto, vėsuom jieguom, mīliek bet kuokė valiota (išskīrus nebent tugrikus) kāp pats savi.

Torgos īr atrakėnama vėita. Pasakuosė rakėnamas luobiu skrīnės, kambarē, peržengėma rėba terp „čė“ i „ten“, „išuorės“ i „vėdaus“. Torgaus raktā – pri vėsū īējėmu sieduntis, kažkon vapontis, nuleistas galvas kinkoujintis elgetas. Anėi tarsi muitininkā priveiz kelius i torgo. Elgetavėms tapa pruofesėjė. Īr meistrā, īr pameistrē vakā. Musiau, pelnings užsijiemėms, jėgo kažkam patrauklos: juokiū muokesniu, juokiū darbdaviū, juokiuos darba inspekcėjės.

Šios charakteristikos paaiškina, kada ir kaip keičiasi balsės žemaičių tarmėje.

A

Balsė a nesikeičia kamiene. Ji gali išnykti, jeigu stovi žodžio galūnėje. Taip pat gali virsti raide ė, kada būna galūnės –ija dalis. Įvardžiuotiniuose žodžiuose galūnėse –asis a ilgėja. Pavyzdžiui: balts, pakartuotė (baltas, pakartoti – a išlieka nepakitusi), žaid, mėršt (žaidžia, miršta – a išnyksta), Žemaitėjė, istuorėjė (a virsta į ė), mielenāsis, gretāsis (mėlynasis, greitasis – a ilgėja).

A:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) a>ė.
4) a>ā.

Ą

Nosinė raidė ą išlaiko garsą, sutrumpėja arba virsta ū arba ō, taip pat tampa istoriniu an (on/un). Kada „ą“ stovi žodžio kamiene ir nėra dvigarsio dalis, ji rašoma su brūkšneliu virš raidės: ā. Jeigu „ą“ būna galūnėje neįvardžiuotiniuose žodžiuose, ji tariama trumpai ir rašoma be brūkšnelio. Tai nutinka galininko linksnyje. Pavyzdžiui: sarmata, pėlva (sarmatą, pilvą – nosinė sutrumpėja ir rašoma be brūkšnelio. Ą keičiasi įvardžiuotiniuose žodžiuose ir ten, kur ji anksčiau skambėjo kaip dvigarsis -an. Įvardžiuotiniuose žodžiuose ji virsta į ū arba ō priklausomai nuo giminės. Pavyzdžiui: gerūji, švėisiūji (garąjį, šviesiąjį – vyriškoje giminėje ą virsta ū), poikiōjė, švelniōjė (puikiąją, švelniąją – moteriškoje giminėje ą virsta ō), kōstė/kūstė, galōstė, galūstė (kąsti, galąsti – ą virsta į istorinį an/on/un).

Ą:
1) išlaiko garsą;
2) ą>a;
3) ą>ū;
4) ą>ō;

E

Balsė e išlaiko savo pamatinį garsą, pailgėja arba išnyksta (būdama galūnėje), taip pat priešdėliuose -be kai kuriose Žemaitijos teritorijose virsta -ba. Pavyzdžiui: kelas, berns (keliasi, bernas – e išlaiko savo garsą), šaukštė, miestė (šaukšte, mieste – e pailgėja vietininko linksnyje), suodībuo, gatvie (sodyboje, gatvėje – e išnyksta), bator, balėka (beturi, beliko – priešdėlis -be virsta -ba).

E:
1) išlaiko garsą;
2) išnyksta;
3) e>ė.
4) e>a.

Ė

Ilgoji ė dažniausiai išplatėja tapdama dvigarsiu ie. Taip pat išlaiko savo garsą būdama galūnėje. Pavyzdžiui: riektė, pelkie (rėkti, pelkėje – ė tampa dvigarsiu ie), smarvė, šotvė (smarvė, šutvė – ė išlaiko savo garsą).

Ė
1) ė>ie;
2) išlaiko garsą.

Ę

Nosinė ę žodžių kamienuose tampa dviguba ėė, ī arba dvigarsiu en. Galūnėse ji virsta į ilgąją ė. Pavyzdžiui: grėėžtė, sprėėstė/grenžtė, sprenstė/grīžtė, sprīstė (gręžti, spręsti – ę virsta dviguba ė, ilgąja ī arba dvigarsiu en).

Ę:
1) ę>ėė;
2) ę>ī;
3) ę>en;
4) ę>ė.

I

Trumpoji balsė i dažniausiai virsta ė. Pavyzdžiui: kėtė, gėrts (kiti, girtas – i tampa ė). Kitais atvejais ji išlieka nepakitusi. Pavyzdžiui: inds, geltuoni (indas, geltoni – nepakinta). I virtimas ė nėra griežtai traktuojamas. Vieni žemaičiai dažniau verčia i į ė, kiti rečiau.

I:
1) išlaiko garsą.
2) i>ė.

Y

Ilgoji y išlaiko savo garą arba virsta trumpąja i. Pavyzdžiui: vīrs, kirmītė (vyras, kirmyti – išlaikoma ilgoji y), besilonkontis, poulontis (besilankantys, puolantys – y sutrumpėja).

Y:
1) išlaiko garsą;
2) y>i.

Į

Nosinė į išlaiko savo garsą, tampa dvigarsiu –in arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: grįžtė, līstė (grįžti, lysti – išlaikomas ilgumas), grinžtė, linstė (grįžti, lįsti – tampa istoriniu dvigarsiu –in), vagi, puokaiti (vagį, pokaitį – sutrumpėja galininko linksnyje).

Į:
1) išlaiko garsą;
2) į>in;
3) į>i.

O

Balsė o išlaiko savo garsą, platėja tapdama dvigarsiu –uo, virsta a žodžio galūnėse. O išlaiko savo garsą žodžio pradžioje ir esant tvirtapradžiui kirčiui. Pavyzdžiui: ososos, obolīs (ososas (actas), obuolys – išlaikoma o žodžio pradžioje), korka, fortkė (korka, fortkė – išlaikoma o tvirtapradėje priegaidėje), kuots, galvuotė (kotas, galvoti – o išplatėja ir tampa dvigarsiu –uo), baltas lonkas, kreivas sėinas (baltos lankos, kreivos sienos – galūnėje tampa a).

O:
1) išlaiko garsą;
2) o>uo;
3) o>a.

U

Balsė u išlaiko savo garsą, arba virsta o. Lygiai kaip ir su balsės i virtimu ė, taip ir su u virtimu o nėra griežtų reikalavimų.

U:
1) išlako garsą;
2) u>o.

Ū

Ilgoji ū išlieka ilga visada.

Ū:
1) išlaiko garsą.

Ų

Nosinė ų išlaiko ilgumą arba sutrumpėja. Pavyzdžiui: gerūju, brongiūju (gerųjų, brangiųjų – įvardžiuotinėje galūnėje pirmoji ų išlaiko galūnę, o antroji sutrumpėja). Galūnės ų išlaiko ilgumą, kada ji būna kirčiuota: anū, patalų (anų, patalų).

Ų:
1) išlaiko garsą;
2) ų>u.

Nu lëpas 26 isigaliuos žemaitėšks ISO 639-3 kuods „sgs“. Esont anam dabā gal būtė pargolduomas kompioterėnės pruogramas, gal nuruodītė, ka poslapis žemaitėšks (vieliau google galies ëškuotė „tarp poslapiu žemaiťiu kalbuo“),  kningas parašītas žemaitėškā jau gal pažīmietė kap žemaitėškas Tāp pat gal jau prašītė ė rimtesniū dalīku: itrauktė „ė ėlgōjė“ kap standarta, klavētūras išdiestīmus ė t.t. Sveikėnam http://www.sil.org/iso639-3/documentation.asp?id=sgs

Kumet bova parašīta kningelė „Žemaičių rašyba“, ta anuo bova pristatīta vëna naujė raidie – ė̄ (IE nauduotuojē gal anuos nȧmatītė, bet ana atruoda kap „ė so brūkšnioko vėršů“). Tuos raidies kebloms ī tas, ka nieks svietė tuokiuos nȧtor ė kompioteriūs anō atvaizdůtė ī sonkē. Gal žemaitē daugiau naujū mondriū raiďiū nȧbsogalvuos, ta gavos ISO kuoda kalbā rēktom ėš karta kreiptës diel naujuos raidies itraukėma i pasaulėni standarta. Paskiau jau sektom mėslės aple klavētūras ėšdiestīmus (palē monė, ta būtom praďiuo paprasts ė nȧpaprasts :D, pėrmam dabartėnē klasėkėnē simbuolē, vuo ontram – ka ė mona ėšmėslā). Bejė, jė kas torȧt Windows operacėnė, ta aple klavētūras ėšdiestīma isėdëgėma galȧt paskaitītė čė. Vuo jė būs rēkals, ta galo padietė sosėtvarkītė ė so ėšdiestīmo Linux sėstemuo.

Yra tokių žemaičių tarmės savybių, kurias vartoti gali bet kuris Lietuvos pilietis, taikydamasis į bendrinę kalbą. Tos žemaitybės neprieštarauja literatūrinei tarčiai ir neatpažįstamos kaip liaudiškos. Yra daug tokių pavyzdžių, bet pradžiai pateiksiu keletą variantų. Vėliau norėčiau ir praplėsti šį klausimą.

Tiek žemaičiai, tiek visi kiti kalbėdami viešai bendrinės kalbos normomis, „nepastebimai“ gali įpainioti šias žemaitybes:

* Nevartoti ketvirtos linksniuotės būdvardžių. Pvz.: dabar jau šviesi (=šviesu), smagi nuotykiai (=smagūs). T.y., vietoj b.k. galūnės -u, -ūs vartoti mot. g. galūnę -i. Jei taip ištarsite, ar bent kas nors įkirs, kad vartojate žemaitybę?

* Vartoti dviskaitą. Neišmanau moteriškosios giminės galūnių, išskyrus „dvi višti“ (=vištos). Tačiau su vyriška gimine, kuri baigiasi galūne -ai, viskas aišku. Ją reikia keisti galune -u. Pvz.: rytais suvalgau po du kiašiu (=kiaušius). Kitos galūnės irgi man nėra įvaldytos, bet esmė aiški – domėtis ir vartoti dviskaitą.

* Vartoti atematines formas. Tai kai kuriuose veiksmažodžiuose atsirandanti t raidė. Pvz.: liekta (=lieka), miegta (=miega). Bendrinėje kalboje yra atematinių formų (pvz.: esti), tačiau žemaičių tarmėje jų kur kas daugiau. Taip prie to priskiriamos ir ‘eiti’ formos: eita (=eina), eitam (=einam) ir pan.

Ilgoji e su brūkšneliu viršuje žemaičių tarmės rašyboje gali būti taikoma įvairiais atvejais. Kai kur raidės naudojimas gali būti diskutuotinas, o ieškant bendro vardiklio, aš visada esu už liberalią rašybą, kadangi tai tarmė. Kebliausius ‚ē’ vartojimo atvejus bandysiu čia ir aptarti. Pradėkime nuo sudėtingiausių.

Vietoje bendrinės kalbos ‚ia‘ ‚ē’ galime rašyti tada, kada dvigarsis būna kirčiuotas, pvz. malērėjė (praktika taikoma tarptautiniuose terminuose). Tuo pačiu aš nesakau, kad negalima rašyti ,maliarėjė’. Mano manymu, galioja abu variantai. Lietuvių kalbos mokytojai turbūt itin širsta, jeigu moksleiviai parašo ‚gražeusias‘. Tačiau, ką galima prikibti, jeigu žemaitiškai galime rašyti tiek ‚gražēusios‘, tiek ,gražiausios’, nes čia negalioja bendrinės kalbos pamatinis tikrinimas su ‚gražiai‘. Žemaitiškas pamatas, šiuo atveju, būtų ‚gražē‘. Vistik netraktuoju, kad negalime palikti ir įprastą ‚ia‘.

Kitas atvejis yra su daugiskaitos liepiamąja nuosaka. Šis be kita ko yra klaidinantis, nes bendrieji rašybos dėsniai konvertuojant literatūrinę ir žemaičių tarmes negalioja. Pvz. bendrinėje kalboje rašosi ‚meskit‘, ‚traukit‘, ‚pilkit‘, o, remiantis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kad ‚i‘ keičiasi į ‚ė‘, ją pavartoję darytume klaidą. Geriausias šios rašybos ramstis yra Simono Daukanto raštai, kuriuose jis daugiskaitos liepiamąją nuosaką rašydavo su –iat galūnę, pvz. ‚meskiat‘, ‚traukiat‘, ‚pilkiat‘. Dėl šios priežasties nieko kita nelieka, kaip rašyti ‚ē’, nepaisant to, kad ji nėra kirčiuota.

Vieni gražiausių žemaitiškos tarmės bruožų, man asmeniškai, yra monoftongizmai. T.y. dvibalsių ‚ai‘ ir ‚ei‘ keitimas ilgaisiais ‚ā‘ ir ‚ē‘. Šie iš gyvosios tarmės sparčiai nyksta, todėl aš labai gerbiu tuos žmonės, kurie šias savybes vartoja. Taigi visur, kur bendrinėje kalboje žodis baigiasi ‚ei‘, mes jį keičiame į ‚ē‘, pvz. ‚meilē‘ (meilei). Kur kas sunkiau nuspręsti, ar ‚ei‘ gali būti keičiamas žodžio šaknyse. Pvz., kodėl sakome ‚svēks‘ (sveikas), tačiau ne ‚plēšts‘, o ‚pleišts‘ (pleištas)? Mintyse pravertęs keletą idėjų puslapių, pamaniau, kad ‚ē‘ beveik drąsiai galime vartoti būdvardžiuose (‚grēts‘ – greitas, ‚krēvs‘ – kreivas), o ‚ei‘ išlaikyti daiktavardžiuose (peilis, seilė) ir veiksmažodžiuose (šiuose taikomos ir lokalios išimtys – kai kam ‚eiti‘ norisi tarti ‚ētė‘). Rytų aukštaičiai ‚eiti‘ sako ‚aiti‘, todėl šitą laikyčiau pagrindu, kodėl normaliai negalime „iškraipyti“ „ėjimo“. Apie daiktavardžius galiu pasakyti tokį dalyką: pvz. ‚meilė‘ kartais gali nuskambėti kaip ‚miailė‘. Tokiu būdu ‚ia‘ keičiama į ilgąją lietuviškąją e ir išeina ‚meilė‘. Todėl dar papildomai šitokį ‚ei‘ keisti į ‚ē‘ būtų hipernormalizmas.

Turbūt mažiausiai sudėtingas yra ‚iai‘ keitimas į ‚ē‘ prieveiksmiuose, pvz. ‚skobē‘ (skubiai). Šia savybe ir mano mokykline patirtimi remiantis, širstu ant savo pradinės mokyklos („Ateities“) mokytojų, kodėl rašant ‚vikrei‘ niekada nebuvo paaiškinama, kad tai tarmės įtaka (taigis, jau prieš keliolika metų niekas Mažeikių mokyklėlėse tarmiškai nešnekėdavo). Šiuo atveju, tiek ‚vikriai‘, tiek ‚vikrei‘ žemaitiškai rašytųsi vienodai – ‚vėkrē‘. Vietose, kur į ‚iai‘ įsiterpia priešdėlis (pri) ar sangrąžos dalelytė (si), nieko keisti negalime (priaižyti, pasiaiškinti).

Žabaltīs – žaltys (menk., Kal, Krtn)
Žabarainis − 1) šakotas medis (Tv, Als), 2) su ašakomis, sėlenomis, rupus (Kal, Šts)
Žabars – 1) smulki šaka be lapų, žabas (Ms, Slnt), 2) stagaras, stiebas (Mžk, Sd), 3) krūmas (Pln, Kl), 4) rykštė, virbas (Plt,Rdn)
Žabītė − pliekti, mušti (Kair, Trk)
Žads – 1) galėjimas kalbėti, kalba (Vkš, Plt), 2) balsas, amas, garsas (Trk, Krš), 3) sąmonė (Slnt, Trk), 4) kvėpavimas (Trš, Vkš), 5) jūros ūžimas (Plng)
Žagata – šarka (Dov, Kin)
Žaima − juokai, išdaiga (Vvr)
Žaimuotė – 1) negražiai, nederamai elgtis, maivytis, vaipytis, kraipytis (Kin, End), 2) siausti, išdaigauti, paikioti (Pln, Krt), 3) tyčiotis, pajuokti (Kin, S. Dauk.), 4) erzinti, šaipytis (Kin, KlvrŽ)
Žaks – maišas (Klp, Rs)
Žalga – 1) lanksti kartelė, didelė vytis, 2) nepatogumas, kliuvinys, vargas (Pvn, Bržr) 3) aukštas, ištįsęs žmogus
Žalgos – gremėzdiškas, didelis, nepatogus
Žagoustis – kas su stačiais ūsais (Varn)
Žaiminīčė – pasilinksminimas, pramoga (S. Dauk.)
Žalnierios – pėdas (avižų, miežių)
Žalvos – žalsvas, žalganas
Žaneklis – 1) vedęs vyras (Lž), 2) jaunikis (End, Trk)
Žangars – aukštas vyras (Krkl)
Žardiena – aikštė aplink klojimą, aptvaras
Žarītė − 1) smarkiai lyti, pliaupti (Vdk, Lkv), 2) godžiai valgyti, kimšti, kirsti (Rdn, Trk), 3) smarkiai pjauti, kirsti ar šiaip ką dirbti (KlvrŽ, Trš), 4) šlapintis (Žgč), 5) triesti (Krš)
Žavietė – kerėti
Žavintė – kankinti, varginti, kamuoti (Skr, Jrb)
Žebeklis – įtaisas, uždedamas ant snukio naminiams gyvuliams, kad nežįstų, nelandžiotų (Skdv, Skr)
Žebelės – tušti dalykai, niekai, asmenys, kurie nevykusisi dirba
Žebeliuotė – niekus šnekėti, paistyti
Žėbintė – šviesti.
Žebravuotė – vagišiauti (Rnv, Brs)
Žegeklis – lanktis (Užv)
Žeimmėlžė – senapienė
Žėlava − gedulas (S. Dauk., Plt)
Žėlavuotė − 1) gedėti (Skdv, Krž), 2) gailėtis, ilgėtis (Trk, Plt)
Žekė – kojinė (plonos)
Žekiets – švarkelis
Žekrišīs – kojaraištis
Želpoutė – spėlioti, pasakoti
Žemalieniškis – žmogus, palaidais užvarsčiais (kilm. nuo Žemalės kaimo)
Žemėn – šalin
Žemievėlka – rogių kelio vieta be sniego
Žemgrīnds – per pelkę išgrįstas kelias, kūlgrinda
Ženatvė – vedybos
Žertavuotė – juokauti, pokštauti (Pol., Krkl, Brs)
Žibilkos – kibirkštys (iš akių)
Žiegis – 1) sykis, 2) kartas
Žīgioutėis – šerti gyvulius
Žimilžie – metus melžta nesusikergusi karvė
Žītkavuotė – teikti naudą, pelną; padėti (Sd, Vkš)
Žitkietė – austi žičkais (Užv)
Žiuobrintė – ištižusiam eiti, žioplinti
Žiuogris – pinta tvora iš šakų
Žiuogspėras – pjuvenas
Žiūrė – avižinis kisielius
Žiurkavuonė – kilpa, skylutė sagai užsegti (Pol., Šll, Dr)
Žiūrsts – prijuostė
Žiužis − susuktų šiaudų pundelis
Žizdra – skeveldra  (Rs)
Žliegtarnė – skerdykla (Slnt, Ms)
Žlioburtė – valgyti lyg be dantų, žlebsėti
Žlabana – 1) kieno akys ašaroja, žliumbia, 2) kas nuolat ašaroja, žliumbia
Žlabanuotė – 1) traiškanoti, varvėti (apie akis), 2) verkti, ašaroti, žliumbti
Žlabas – ėdžios su loviu karvėms
Žlagatītė – godžiai ryti, lapnoti
Žlėbė – akys (niek.)
Žlėbs – žvairas
Žliūgs – 1) koks nors šlapias, sunkus, įmirkęs, supuvęs daiktas (Škn), 2) kas stambus, nejudrus (Lkv)
Žmuogšala – speigas
Žniogis – virvė su kilpa kiaulei gaudyti
Žobrelė − klaidžiojanti laukuose švieselė, žaltvykslė
Žombis – arklas
Žombs – skvernas
Žosėnkūlis – švendrė
Žoviedâ – švedai
Žugara – kas labai smarkus, pasiutęs, akiplėša; bjaurybė (Šlv, Jrb)
Žulėks − apgavikas, sukčius, vagis, plėšikas (Sl.)
Žvagėnē – pievų varpeliai
Žvakinīčia – žvakidė
Žvarbis − šaltukas, šiurpulys
Žvavos – akylas, sumanus, netižęs
Žviruvka − žvyrkelis

Zababuons − 1) žaislas, koks niekniekis (pol.), 2) prietaras (perk.)
Zabaldoutė − plepėti, taukšti niekus (Vdk)
Zabuova – žaidimas, nerimtas užsiėmimas (brus., pol.)
Zaduotks – alaus raugas (Skr)
Zagnatītė − nerimtai kalbėti, plepėti (Šts, Kal)
Zagnītė − įkyriai, nuobodžiai niekus kalbėti (Brs, Bržr)
Zagnuotė − ant kelių pasisodinus kratyti, jodinti (Užv)
Zagterietė − suduoti, barkštelietė (S. Dauk.)
Zajuokautė − išdykauti (Šts)
Zajuoks − išdykėlis, padauža (Žd, Šts)
Zajuotė − 1) lakstyti, zujoti (End), 2) vaikščioti ko ieškant (Vvr)
Zaksuotė − dykinėti, žiopsoti (Pp, Vvr)
Zakucavuotė − kamantinėti, kvosti, varginti (Mžk)
Zakucėjė − 1) nemaloni, varginanti veikla (Krtv), 2) vestuvių ceremonijos dalis (Brs)
Zalietas − mot. g. piršlybos (Pol., Gršl, Sd)
Zalietninks − piršlys (Plt, End, Skd)
Zalītė − kenkti (S. Dauk.)
Zamba − 1) plepalai, tauškalai (Varn), 2) plepys (Rs)
Zambaila − plepys, tauškalius (Krš)
Zambis − žioplys (Šv, Vvr)
Zambrautėis − skubiai ieškoti, graibytis (End)
Zambrinietė − valkiotis, dykinėti (Kl)
Zambtė − įkyriai, atkakliai prašyti (S. Dauk.)
Zaminietė − 1) valkiotis, vaikštinėti (Kl), 2) ieškoti, šniukštinėti (Vž), 3) vagiliauti (Krtn)
Zapirskīnė − prastas, neskanus valgis (menk., Užv)
Zars – netrukus, tuojau, beveik
Zauksuotė − 1) būti nieko neveikiant (Ms, Slnt), 2) žiopsoti, spoksoti (Vvr, Lk)
Zaukuorios – veidrodis
Zaunas − mot. g. lūpos, žiaunos (Skd)
Zaunītė − 1) niekus kalbėti, plepėti, taukšti (Vdk, Kl), 2) nuolat, įkyriai ko prašyti, kaulyti (Kl, Šts), 3) verkšlenti, žliumbti (Skd, Yl), 4) piktžodžiauti, blevyzgoti (Rs, Šlv)
Zavalaks − 1) didelis gabalas (Šts), 2) kukulis (Prk)
Zavaldra − pūga, audra (Trk)
Zaverītė − loti be perstojo (Krž)
Zbitkavuotė – išdykauti, pokštauti, krėsti išdaigas (Kv)
Zbitks − eibė, išdaiga (Pol., Plng, Ms)
Zbitnus − išdykęs, pašėlęs (Vkš, Brs)
Zbrainus − labai judrus, žvalus, smarkus (Pol., Slnt, Skd)
Zdraica − nenuorama, padauža (Mžk, Vkš)
Zedlakuojis − išsižergėlis (Šts)
Zedlius − 1) nedidelis, nešiojamas suolelis (Pol., vok. dial., Sd, Ms), 2) suoliukas skalbiniams skalbti (Žgč, Akm)
Zeimaris – pjovimo staklės
Zeinis − paauglys, mokinukas (Krš)
Zelkuoris – veidrodis
Zelnius − mokinys, padėjėjas (Mžk, Žeml)
Zeltė − duoti, mušti (Brs)
Zemlianka – sutvirtinta slėptuvė, bunkeris (Šl, Tl)
Zengtė − 1) ūžti, brungzti (End), 2) zvimbti (End), 3) cypti, rėkti (End)
Zeptā – lūpos, burna
Zeverītė − niekus kalbėti, plepėti, paistyti (Up, Ll)
Zgedautė − 1) ieškoti, teirautis (DūnŽ, Eig), 2) pageidauti, geisti, norėti (DūnŽ)
Zglembītė − skriausti, kamuoti (Všv)
Zgrabaila − kas apsukrus, vikrus, gudrus (Rdn)
Zgrabelda − kas nevikrus, kerėpla (Skd)
Zgrebnus – 1) gražiai nuaugęs (Tl, Sd), 2) dailus, gražus (Vkš), 3) gabus, viskam tinkamas (Vdk), 4) vikrus, greitas (Tl)
Zgurlavuotė − šėlti, siausti (Lk)
Zibnuotė − kirkinti, kibinti (Skd)
Zībs − smūgis (Kl, Vvr)
Ziepals − prastas viralas, srėbalas (Vkš)
Zīgelis − pakabutis, papuošalas (Germ., End)
Zinzals − 1) niūniavimas (DūnŽ), 2) zyzimas, bambėjimas (Krš)
Zinzesīs − girgždesys (Krš)
Zinzliuotė − niūniuoti (Rdn)
Zinztelietė − skimbtelėti (Krš)
Zīpčiuotė − čiulbėti, cypčioti (S. Dauk.)
Zirzeklis − verksnys (Žd, Vkš)
Zirzīnės − vakarėlis, kaimo pasilinksminimas (Krkl)
Zirzla − verksnys (Rs, Šts)
Zīsena − 1) niurnėjimas, bėdojimas (Šts), 2) verkšlenimas (Šts)
Zīzalioutė − niūniuoti (Žr)
Zīzals − 1) niurnėjimas, bambėjimas (Kair), 2) bambeklis (Krtn)
Zīzīnė − 1) zyziantis vabzdys (Kl), 2) zyziantis, ūžiantis vabzdys (Ggr), 3) verksnys (Ggr)
Zīzlīs − verksnys (Pln, Vkš)
Zīzliuotė − 1) verkšlenti (Krš), 2) kikenti (Krš), 3) prašinėti (Rdn)
Zīzoms − žvigumas, zirzlumas (Slnt)
Zīztė − 1) zirzti, zvimbti (Sd, End), 2) verkšlenti (S. Dauk., Vvr), 3) įkyriai prašyti, kaulyti (Skd, Užv)
Zīztelietė − riktelietė, suverkti (Krš)
Zlastė – pyktis (Sl.)
Zlastings − piktas, tūžmingas (Sl., Sd, Akm)
Zlastītė − pykti, niršti (Sl., Als, Plt)
Zlībintėis − smukdytis (Rdn)
Zmekintė − lenkti, gurinti (Krš)
Znuočītė − reikšti (Trk, S. Dauk.)
Znuoks – ženklas
Zola − netikusi moteriškė, nevykėlė, žioplė (End)
Zopė – sriuba
Zorė − vakarėlis, pasilinksminimas, pasišokimas (Šll, Up)
Zūbā − burna, vepšlos (Sl., Plt, Tl)
Zulius − tinginys, slunkius (Skdv, Vdk)
Zumpa − vėpla, nevykėlis (End, Vvr)
Zumpinietė − valkiotis (Vvr)
Zumpīns − klampynė, pelkė (Prk)
Zunzītė − dainuoti (Rt)
Zuovėskā – vyriai
Zuomats – tvora (mūrinė arba akmenų)
Zuovada − šuoliais
Zurduotė − žudyti (Rdn, DūnŽ)
Zurmietė − prašyti, kaulyti (Šts)
Zurnīla − verksnys (S. Dauk.)
Zurnītė − verkšlenti, zirzėti (Brs, Sd)
Zvanā − mediniai stipinai
Zvans – 1) atskira medinio ratlankio dalis (Pol., Pkl, Sd), 2) medinis, neapkaustytas ratlankis (Ms, Brs)
Zvanītė – skambinti varpais
Zvėbaloutė − niekus šnekėti, pliaukšti (Rs)
Zvėginietė − vaikštinėti, sampinietė (Up)
Zvimbautė − bambėti (Krš)