I klausėma atsaka puoets i verties, literatūrėniu premiju laureats Vlads Braziūns, katros eilieraštius raša i bendraun su artėmāsēs tarmėškā.

– Kas galietom grōžint prestiža tarmiems?

– Nieks už mumis tuo nepadarīs. Kėik būsem drōsi būt savėm, kėik turiesem savigarbas, kuoki puožiūri, aplinka i sālīgas īmeigsem kortė, tuokėi i būsem. Tuokėi i būs mūsa raiška.

Prisiminiau vėina reklamėnė sluovienu kningelė api sava krašta. Nikumet neatsipietomiet, kuoks anuos pėrms sakėnīs.

„Mas esam vėinintelē Euruopuo išlaikėi dvėskaita“. Negi imsi purkštaut, ka mas, lietovē, tēpuogi? Dvėskaitas skvarmas mas dā suvuokam, tačiau… mums anuos jau „nerekomendoutėnas“, arkajėnės.

Taigi. Nes kalba tuokė. Tik sluovienā didžiounas, vo mas – gūžamuos. Mums jau mūsa rašība, net par sovietmeti išlaikīta, – par alsi. Mas nė nebejautam, ka „Lietovuos radėjs“ i „LRT radėjs“ skėras kāp sacrum ir profanum. Jau nekalbo api Lietovuos pašta anglėškas būdeles. Dā karta sakau: tarmiū, kalbuos, mūsa dvasės prestiža grōžint galietom tik mūsa pačiū drōsa.

Ištrauka paimta iš laikraštė „Respoblėka“ prieda „Gīvenėms“.