Lietuvoje tarmės nyksta. Miestuose ypač. Miestų žmonės, siekdami parodyti savo miesčionišką statusą, stengiasi kalbėti švaria nemužikiška bendrine kalba.

Deja, tokia vizija priėjo liepto galą. Miestuose jaunimas privalo turėti alternatyvią kalbą, kad išskirtų save nuo suaugusiųjų, nuo provincialų ir panašiai. Tačiau kaip save išskirti, jeigu nebekalbi tarmiškai ir net nenori pradėt? Lieka užsienio kalba.

Anglų kalba į lietuvių jaunimo kalbėseną veržiasi kaip virusas, o jam priešnodžių net nematyti. Jaunimas šiais laikais ima vartoti ne tik pavienius angliškus išsireiškimus, tačiau ir ištisas frazas, sakinius.

O taip atsitinka dėl to, kad Valstybė siekia, jog žmonės vartotų tik vienintelę oficialiąją kalbą. Deja, taip nebūna. Jeigu antrosios neoficialiosios butinės kalbos nebėra, imama vartoti užsienio kalba. Kas begali būti blogiau.

Šitokią tendenciją pastebėjau tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Žemaitijoje, pavyzdžiui, anglų kalbos proveržio familiarioje kalboje neteko girdėti. Todėl, kad piliečiai laisvai kalba tarmiškai ir jiems nebebūtina savo šnektos gardinti angliškomis frazėmis.

Įvaizdis toks, kad kalbėti nepopuliaru tampa ne tik tarmėmis, bet ir oficialiąja lietuvių kalba.

Comments