Ilgoji e su brūkšneliu viršuje žemaičių tarmės rašyboje gali būti taikoma įvairiais atvejais. Kai kur raidės naudojimas gali būti diskutuotinas, o ieškant bendro vardiklio, aš visada esu už liberalią rašybą, kadangi tai tarmė. Kebliausius ‚ē’ vartojimo atvejus bandysiu čia ir aptarti. Pradėkime nuo sudėtingiausių.

Vietoje bendrinės kalbos ‚ia‘ ‚ē’ galime rašyti tada, kada dvigarsis būna kirčiuotas, pvz. malērėjė (praktika taikoma tarptautiniuose terminuose). Tuo pačiu aš nesakau, kad negalima rašyti ,maliarėjė’. Mano manymu, galioja abu variantai. Lietuvių kalbos mokytojai turbūt itin širsta, jeigu moksleiviai parašo ‚gražeusias‘. Tačiau, ką galima prikibti, jeigu žemaitiškai galime rašyti tiek ‚gražēusios‘, tiek ,gražiausios’, nes čia negalioja bendrinės kalbos pamatinis tikrinimas su ‚gražiai‘. Žemaitiškas pamatas, šiuo atveju, būtų ‚gražē‘. Vistik netraktuoju, kad negalime palikti ir įprastą ‚ia‘.

Kitas atvejis yra su daugiskaitos liepiamąja nuosaka. Šis be kita ko yra klaidinantis, nes bendrieji rašybos dėsniai konvertuojant literatūrinę ir žemaičių tarmes negalioja. Pvz. bendrinėje kalboje rašosi ‚meskit‘, ‚traukit‘, ‚pilkit‘, o, remiantis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kad ‚i‘ keičiasi į ‚ė‘, ją pavartoję darytume klaidą. Geriausias šios rašybos ramstis yra Simono Daukanto raštai, kuriuose jis daugiskaitos liepiamąją nuosaką rašydavo su –iat galūnę, pvz. ‚meskiat‘, ‚traukiat‘, ‚pilkiat‘. Dėl šios priežasties nieko kita nelieka, kaip rašyti ‚ē’, nepaisant to, kad ji nėra kirčiuota.

Vieni gražiausių žemaitiškos tarmės bruožų, man asmeniškai, yra monoftongizmai. T.y. dvibalsių ‚ai‘ ir ‚ei‘ keitimas ilgaisiais ‚ā‘ ir ‚ē‘. Šie iš gyvosios tarmės sparčiai nyksta, todėl aš labai gerbiu tuos žmonės, kurie šias savybes vartoja. Taigi visur, kur bendrinėje kalboje žodis baigiasi ‚ei‘, mes jį keičiame į ‚ē‘, pvz. ‚meilē‘ (meilei). Kur kas sunkiau nuspręsti, ar ‚ei‘ gali būti keičiamas žodžio šaknyse. Pvz., kodėl sakome ‚svēks‘ (sveikas), tačiau ne ‚plēšts‘, o ‚pleišts‘ (pleištas)? Mintyse pravertęs keletą idėjų puslapių, pamaniau, kad ‚ē‘ beveik drąsiai galime vartoti būdvardžiuose (‚grēts‘ – greitas, ‚krēvs‘ – kreivas), o ‚ei‘ išlaikyti daiktavardžiuose (peilis, seilė) ir veiksmažodžiuose (šiuose taikomos ir lokalios išimtys – kai kam ‚eiti‘ norisi tarti ‚ētė‘). Rytų aukštaičiai ‚eiti‘ sako ‚aiti‘, todėl šitą laikyčiau pagrindu, kodėl normaliai negalime „iškraipyti“ „ėjimo“. Apie daiktavardžius galiu pasakyti tokį dalyką: pvz. ‚meilė‘ kartais gali nuskambėti kaip ‚miailė‘. Tokiu būdu ‚ia‘ keičiama į ilgąją lietuviškąją e ir išeina ‚meilė‘. Todėl dar papildomai šitokį ‚ei‘ keisti į ‚ē‘ būtų hipernormalizmas.

Turbūt mažiausiai sudėtingas yra ‚iai‘ keitimas į ‚ē‘ prieveiksmiuose, pvz. ‚skobē‘ (skubiai). Šia savybe ir mano mokykline patirtimi remiantis, širstu ant savo pradinės mokyklos („Ateities“) mokytojų, kodėl rašant ‚vikrei‘ niekada nebuvo paaiškinama, kad tai tarmės įtaka (taigis, jau prieš keliolika metų niekas Mažeikių mokyklėlėse tarmiškai nešnekėdavo). Šiuo atveju, tiek ‚vikriai‘, tiek ‚vikrei‘ žemaitiškai rašytųsi vienodai – ‚vėkrē‘. Vietose, kur į ‚iai‘ įsiterpia priešdėlis (pri) ar sangrąžos dalelytė (si), nieko keisti negalime (priaižyti, pasiaiškinti).

Pešasi žemaičiai ir žemaičiuoti bandantys nežemaičiai, kaip vientisai reikėtų taikyti praplatintos ‘o’ raidės rašybą. O kur dar sunkiai girdimas ‘o’ praplatėjimas ar pusiau praplatėjimas. Pirmiausia, kokia mano pozicija, tai, kad tarmės rašyba turi būti liberali. Vieno teisingo varianto būti negali, o pripažįstami keli, turbūt sutartiniai, variantai. Liberali todėl, kad kiekvienam dera mokėti savo lokalią tarmę/šnektą ir nebūtina laikytis kažkieno sugalvotų ir prikišamų taisyklių, kurios kartais būna nemalonios žemaitiškai artikuliacijai, gomuriui. Todėl savo pasiūlymu siūlau naudotis tada, jei manote, kad jums jie priimtini ir liežuvio nelaužo. Jeigu rašote kitaip, bet būtent taip ir šnekate (!), tai laikykitės savo standartų.

O mano siūlymas toks. Tarptautiniuose ir naujai atėjusiuose žodžiuose, jų šaknyse, neskubėkime vietoj ‘o’ visur rašyti ‘uo’. Pirmenybė platinti skiriama kirčiuotai ‘o’, tačiau ir tai nereiškia, kad visada reikia ją platinti. Tai reiškia, kad čia siūlau liberalų dualų variantą – palikite ‘o’ arba ją platinkite (’uo’). Tai būtų priimtinas rašymo būdas, pvz. brònchai (žem. brónchā arba bruonchā). Kalbant apie nekirčiuotas ‘o’ raides šaknyse, tai jas turėtume palikti kokias buvę. Pvz. ‘motociklas’ (žem. motocėklos). Žodžiuose, kuriuose šaknies ‘o’ kirčiuojamas trumptai, žemaitiškame tarime jis prailginamas, tačiau nepraplatinamas (!), pvz. atròfija (žem. atrõfėjė).

Galiausiai, kaip manote, ar žemaičiai sako truoba dėl to, kad aukštaičiai sako troba? Taip neįmanoma, nes žodis kilęs iš žemaičių, todėl aukštaičiai ‘o’ susiaurina. Natūralus žodis yra truoba. Noriu pasakyti, kad žemaičiai ne viską, oi ne viską, taria derindami su bendrine rašyba, todėl jeigu truoba natūralus, tai ir ‘homo’ (toks priešdėlis) irgi natūralus, o surogatas čia yra troba.

Klauskite, jei kas neaišku, jei mano patarimai ir kiti tarmės bruožai jums svarbūs. Teikite konstruktyvius pasiūlymus.

Karto so Lietovuos atgėmėmo pakėla ė žemaitėška plunksna: raduos naujės eilės, laikraštē, kningas. Ka kuožnos nȧrašītom bikāp – bova parašītė patarėmā. Tekstā patapa panašesnė ė vënuo sėstemuo. Šėts mažos darboks parašīts palē tō sėstema so hipotetėnēs pakeitėmās, katrë galietom būtė sprėndėmo „īlā“ ėšlindosē ėš maiša, so katro nuorieťiuo sopažindintė.
Šindënėnis žemaitėšks rašts īr gers kuol rašā vëns pats. Žemaitē nie tuokë jau mondrė, ka pradietom keltė lerma diel prietelė rašta ėš Plungės ė kėta ėš Varniū. Kumet veizi i darbokus atskėrā, ta būn gražē paskaitītė ė pasėdžiaugtė kap taiklē vëns a kėts ruodavuojȧs sava tarmie. Ale pamegenk anůdo sosuodintė pri vëna stala ė parašītė kō…
A mes torȧm tuokiū darbū, katrūs rēktom rašītė bėndrā?..
Tikůs, ka mėsliu sokieliau ė pu krėtėkas teiksȧties dėrbtė vëna darba.

Monė Auris pavadėna prisėdietė pri šėta pruojekta, ta prisėstatau – eso Udovīčė Arns, žemaitis, internetė monė daugiau rasȧt Zordsdavini vardo. So Aurio esav nuognē skėrtingo, bet gal tas důs linksmiesni vaizda. Čė stėngsůs daugiau dalīvautė rašības ė gramatėkas rēkalūs.

Diel mona rašības. Kas īr ėšmuokės klasėkėnės rašības sakīs ont monės, ka ė tǡp rets žemaitis muok rašītė, vuo dā kringeliu vėsuokiū pridiejės. Tas īr ėš tuo, ka mona tėkslos – vënuoda dailė rašība, katruo galieťiuo ešgoldītė kompioterėnės pruogramas, ka anuos būtom skėrtas vėsīms žemaitems, vuo ne vënā a kėtā tarmē. Drōsē krėtėkůkȧt anō (žėnuomās so pruoto) ė teikȧt siūlīmus kas nie gerā.

Pirmąjį užsibrėžtą etapą, nors ir mažą, baigiau. Jis buvo toks, kad panaikinau iš žodyno vikipedines nuorodas, sakinius, palyginimus ir kitą balastą.

Toliau galvoju po truputį užrašinėti prie žodžių jų vietovines kilmes.

Žiūrint į žodyną, galite pamanyti, kokia gi čia netvarka, iš kur tokie žodžiai arba žodžiai ne žemaitiškos kilmės? Pilnai sutvarkyti žodžiai yra su skliausteliuose prirašytomis vietovių kilmėmis. Kilmės reiškia gyvenvietes arba prirašoma iš etninė kilmė, pvz. brus. (baltarusių klb.), pol. (lenkų klb.) ir t.t. Ten, kur kilmių nėra prirašyta yra žodyno pildymo pradžios ne mano palikimas arba mano, kai tai tik pradėjau vystyti.

Pirmiausia noriu sutvarkyti žodyną. Tai yra apvalyti jį nuo vikipediško purvo, nes Vikipedijoje žodyną (pradžioje) kūriau ne aš, o nepraustaburniai aukštaičiai, bandantys žemaičiuoti. Taigi dabar stengsiuos jį apvalyti. Paskiau prasidės ir žodyno pildymas.

Sveiki. Esu Aurelijus Butnorius, tinklaraščio sharkeen.lt autorius. Domiuosi žemaitybėm, kurias ir mėginsiu čia plėtoti. Kol kas man svarbiausia – žodynas.

Kaip juo naudotis? Ieškant žodžių, lietuvišką variantą įrašykite dešinėje eilutėje „search“ ir sistema jo ieškos. Kurį puslapį atvers, ten ir ieškokite žemaitiško vertimo. Ir atvirkščiai.

Visas ir nuolat pildomas žodynas – puslapio dešinėje pagal abėcėlę.